BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

„Ir mergaitė ieško namų“ arba apie šeimą.

Pavadinime skambanti Keistuolių Teatro dainos „Geltonų plytų kelias“ eilutė suteikia šioms raidėms pradžią. Raidėms apie žmogų besiilgintį šeimos. Apie tai, kaip šeima dingsta nuo mūsų, mes nuo šeimos, kaip keičiasi sąvoka ir jos nuoroda. Viskas bus labai primityvu. Aš tik grubiai, diletantiškai priminsiu šeimos istoriją. Kai tai supratau, pasidarė liūdna. Bet tiek apie linksmus, tiek apie liūdnus, bet svarbius dalykus nereikia tylėti. Tai ne vienos šeimos istorija, tai istorija apie šeimą bendrąją prasme, bet jūs suprasite.

Neseniai įjungė šildymą. Kvailesnio sakinio ir aš nesugalvojau. Užsimerkime ir atsidurkime ten, kur dar šildymas tebuvo laužas oloje ar palaikėje slėptuvėje, iškastame urve. Žmonės ten irgi gyveno, neverkė dėl sąskaitų, mažiau skundėsi, nes vartojo nedaug žodžių. Bet buvo priklausomi vienas nuo kito. Gyveno gentimis, kurias sudarė vienos giminės žmonės. Kiekvienas vyras buvo reikalingas užtikrinti genties statusą kovose su kitomis gentimis, didžiosiose medžioklėse. Kiekviena moteris buvo reikalinga kasdieniniam maistui, vienos vaikščiojo ir rinko uogas, šaknis ir kitą pusiau valgomą smulkmę, kitos kūreno židinį, gydė, tvarkė ūkį, augino vaikus. Jie neturėjo žodžio šeima, bet jie ja buvo suabsoliutinta ir pozityviausia šeimos prasme. Anksti gimdavo, anksti mirdavo. Neturėjo daug pramogų, turėjo laiko pabūti vienas su kitu. Vienintelė kaita buvo šeimos pratęsimas, kai siekiant išvengti kraujomaišos nuotakos arba būdavo grobiamos, arba taikiai būdavo sudaromos „santuokos“, moterys išeidavo iš genties. Toks buvo laukinis gyvenimas. Toli nuo sąvokų. Be laimės, pensijos, santuokos, šeimos ir kitų sąvokų, kurios nuolat išsprūsta iš mūsų lūpų. Galime tik spėti, ką galvojo ir kaip jautėsi tada žmonės. Bet jie nesvarstė, o tiesiog gyveno. Čia ir dabar. Tas tiesioginis gyvenimo aktualumas padėjo susikoncentruoti į kitokius dalykus, nei šiandien.

Sunku tai pavadinti šeima, tai ištisa bendruomenė susieta kraujo ryšiais. Taip žmonės prasidėjo. Iš tokių santykių būsenos, kur likti vienam tolygu numirti. Po to šis reikalingumas vis labiau nyksta. Dabar šimtai žmonių gyvena vieni. Jei paliksim urvą ir pažvelgsim pro lietuviško senoviško trobesio langą, pamatysim dar visai gražų vaizdelį. Ant suolo sėdinčius po darbo skirtingo amžiaus vyrus; tėvus, senelius, sūnus traukiančius pypkutes, kažkur besisukančią jaunesnę moteriškaitę, prie vyrų su rankdarbiais dar kelios merginos, kažkur krenkšteli sena močiutė, užlindus už šilto pečiaus. Tik naktį jaunimas šiltu sezonu išeidavo miegoti į pirkias, pasigaudyti ant šieno, o likusį laiką leisdavo kartu. Jie jau nebuvo gyvybiškai surišti, aišku, lengviau buvo apdirbti žemės plotus kai buvo daugiau žmonių, bet prasigyvenus vis vienas kitas vaikas išeidavo gyventi į savo lizdą. Žmonės jau žinojo kas yra šeima, santuoka, ištikimybė, bet kartu atrado ir šių sąvokų antonimus, atsirado moralė, buvo sukurti  rašyti ir nerašyti įstatymai. Bet šeima buvo kelių kartų darinys, su kivirčais, įtakos zonų pasiskirstymu, demonstruojamu nuolanku ir užslėptomis ašaromis. Karti jaunamartės duona, kaimynų aitvarų ieškojimas, pirmojo vaiko privilegijos ir kiti niuansai darė gyvenimą įdomesnį, ne tokį nostalgiškai gražų. Iš tiesų nieko gražaus ten nebuvo. Žmonių buitis buvo skurdi, visi anksti mirdavo, kai atrado degtinę viskas dar pablogėjo. Gal tik vietoj televizoriaus bendri darbai kartu su dainomis, žaidimais, sakmėmis ir mitais, o kartais ir šokiai. Griežtais suplanuotos vedybos, jaunų mergaičių su išsilaikyti gebančiais vyrais, ir tik jaunosios dainos buvo vienintelė maišto forma, dainos, kurios išsisklaidydavo vėjuje, ašaros buvo nušluostomos nukirptais plaukais ir gyvenimas šeimoje prasidėdavo.

Lengva nebuvo, bet niekas naiviai netikėjo meile, netiki ir dabar, bet naiviai jos ieško. Šeimos buvo didelės, kūdikių mirtingumas irgi. Tokie mums gražūs lopšiai buvo įvesti prievartą, nes prieš tai visi miegojo vienoje ar keliose lovose, bet atėjus alkoholio laikui pagausėjo užspaustų kūdikių. Todėl lopšiai pagerino situaciją. Žmonėms irgi rūpėjo, ką apie juos pagalvos kaimynai, dar griežčiau nei dabar, nes kaimo pasmerkimas reiškė grėsmę nebūti bendruomenėje, o tik gyventi šalia jos. Daug kaimiškos erdvės leido sutilpti žmonėms po vienu stogu. Vienodas neišsilavinimas sudarė sąlygas gerbti vyresniuosius, kaip perduodamos žodinės išminties saugotojus. Ir štai atėjo sodybų tuštėjimo metas. Miestai pradėjo augti, vaikai drastiškai pabėgo nuo tėvų, vieni tėvai dar vejasi, kiti jau numirė ar dar lėtai merdėja vienatvėje. Sensta kartu su savo namais, kurie kaip tie senukai smenga žemyn. Miestai augo, buvo apstatyti dėžutėmis, kurie gal ir tiktų mažiems paukštukams, bet ten buvo sukišti žmonės. Erdvės kiekviena žmogui mažėjo. Senoliai išsigandę pokyčių liko kaimuose, o jų vaikai drąsiai žengė naujais keliais, nesvarbu, kuriame amžiuje įvyko perėjimas į miesto gyvenimą iš kaimo. Tai vis dar tęsiasi, ir tęsis, kol kaime gyvens daugiau nei modifikuotos danų kiaulės, keli bambalių kalnų statytojai ir belaukiančių mirties bendruomenė. Senas žmogus įsikabinęs laikosi karvės, jeigu atimsi ją iš jo, prarasi ir žmogų. Tai unikali simbiozė. O vaikai virto miestiečiai, apsigyveno dėžutėse, naudoja apsisaugojimo priemones, taip išlaikydami „teisingą“ gimstamumo ir malonumo santykį. Šeimos mažėja. Bet šis sumažėjimas dar niekis, palyginus su padidėjusiu mobilumu ir jo poveikiu šeimai. Vaikas paišantis Londoną kaip rojų, kuriame gyvena mamytė ir tėvelis ir uždirba daug pinigų, o jis auga su močiute, kuri prisiminta kaip naudinga ar anksčiau atvažiavus gyventi į miestą. Apsižvalgykit aplinkui, kiek jūsų draugų, kaimynų yra emigravę, truputį geriau, jei tai padarė visi, būdami svetimoje šalyje jie vis dar šeima, bet jei jie suskilę?

Mes jau išmokom sąvokas: šeima, meilė, laimė, ištikimybė, bet jau pamirštam ką jos reiškia. Nebėra kaimo moralės akies, nebėra numirusio Dievo, tai galim ieškoti naktinės meilės klubuose, kavinėse, internete, neatsakingai pradėti naujas gyvybes ir labai atsakingai jas užbaigti. Ironiška, bet ausinės groja dainą apie abortus. Net jei pabudusi atsakomybė nutempia prie altoriaus, tai santuoka trunka vis trumpiau. Greit žmonės atpras tuoktis, ritualas jau seniai prarado savo mitinę reikšmę. Anksčiau trys dienos, kurios buvo pilnos mitologinių ritualų dabar virsta arba penkiolikos minučių ceremonija bažnyčioje ir išgertuvių naktimi, arba tiesiog trys paros šventės. Šeima nebėra nedaloma visuomenės ląstelė, šeima virto teisinė atgyvena, reikalinga sujungti du kapitalus bendrai vartojimo ateičiai, arba kaip minėjo Imanuelis Kantas “galimybė teisėtai naudotis vienas kito lytiniais organais”. Net jei tie organai yra vienodi. Tai kas buvo gyvybės garantas ir atsiradimo vieta virsta tiesiog dviejų žmonių teisinis susitarimas gyventi kartu. Patekti į valstybės parašus, papuošti savo tapatybę kitomis raidėmis. Net neabejoju, kad tai kuo dabar pavirsta šeima matote visi. Ir galbūt tik man liūdna, kad mano sąmonė nesugeba suvokti procesų ir suvokti, kad šeima yra bet kas, gyvenantis po vienu stogu. Kad jei ir prisiekta prie altoriaus, tai vis tiek nepadeda išlaikyti vertybių. Nes sąvokų referencija keičiasi greičiau, nei jų supratimas. Atsiprašau, išsiplėčiau, bet šeima tokia svarbi, tiek galima apie ją rašyti, džiaugtis tuo, kartais liūdėti, bet stengtis kažką pakeisti.

Džiaugiuosi už kiekvieną, kuris skaitydamas šiuolaikinės šeimos aprašymą nesutiko su tuo, purtė galvą ir juokėsi iš keistai sudėliotų raidžių. Kuris kitaip suvokia šeimą, kuris dega troškimu ją sukurti, bet tas troškimas yra atsakingas, nesuinteresuotas, kartais romantiškesnis, kartais pragmatiškesnis. Džiaugiuosi už jus, mielieji.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą