BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Antano Vienuolio kūrinio “Paskenduolė” analizė. Šiuolaikinio lietuviško nihilizmo genezė klasikinėje literatūroje.

Lietuviai ir liūdesys, nepasitenkinimas, niūrumas neretai yra laikomi sinonimiškais žodžiais. Šypsena retai puošia mūsų veidus, o jei ir puošia tai sukelia kitų tautiečių nepasitenkinimą. Šio darbo tikslas yra nagrinėjant Antano Vienuolio kūrinį „Paskenduolė“ parodyti liūdesio ir nepasitenkinimo lietuvių tautoje pastovumą, nuo Vienuolio aprašomo laikotarpio iki šiandienos, kai dar ryte matėme gatvėje susiraukusius ir nepatenkintus žiema veidus.

Trumpai pristatant kūrinį reiktų pasakyti, kad tai tragiškas pasibaigiantis apsakymas, aprašantis merginos, vardu Veronika, gyvenimo pabaigą. Graži, darbšti, talentinga, neieškanti žodžio, bet neturtinga mergina tarnauja ūkininko šeimoje. Visas kaimas ja žavisi, visur jos pilna. Jos vaikinas, prižadėjęs išsikviesti Veroniką, išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, paliko ją ne vieną, o nėščią Kūrinys bando perteikti merginos dramą, kai ji suvokia savo situaciją. Vienišos mamos likimas, kaimo panieka, mylimojo išdavystė, kunigo priešprieša, medicinos bejėgystė padėti – šie siužetiniai vingiai veda į tragediją – savižudybę. Tokią istoriją mums papasakoja Vienuolis. Pamėginkime perkelti tai į šiuolaikinį kontekstą., kiekvieną siužeto niuansą prikelti šiandien ir stebėti jo nepasikeitimą ar pasikeitimą.

Vienišos mamos keliauja gyventi į miškus[1] ir tai jau ne literatūra, tai realybė. Ir tai nėra perdėtai laimingas „naujojo amžiaus“ (New Age) pasirinkimas gyventi arčiau gamtos, tai negalėjimas išgyventi visuomenėje. Nagrinėjant vienišų mamų atsiradimo genezę Vienuolio vaizduojamame laikotarpyje ir dabar galime pateikti esminius skirtumus. Vienuolio laikais iš esmės retas, todėl ir prieštaringai ir negatyviai priimamas vienišos mamos reiškinys. Tai nesantuokinės meilės vaisius, kuris dėl savo prieštaravimo religijai, moralei, papročiui yra laikomas didžiule nuodėme. Vienuolio veikėja Juozaponienė rėkte išrėkia „Ir kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, paleistuve tu! Dabar tokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo.“[2] Tai paradoksalu, kad kiti atvejai apie vienišų moterų likimą yra priimami su gailesčiu ir pagarba, galime prisiminti ne mažiau graudų Jono Biliūno apsakymą „Liūdna pasaka“ , kuriame pasakojama vienišos moters išprotėjimo istorija, netekus vyro.[3] Taigi, kiti atvejai, kai moterys tampa vieniša yra mirtis, dažniau tragiška, nei natūrali: karas, sukilimas, laukuose, baudžiavoje ir t.t. Tada moteris sulaukia pagalbos, užuojautos, nors jos situacija nepagerėja. Šiuolaikinis kontekstas turi savo santykius su religija, papročiai, moralė. Modernioji moralė ragina neskubėti kuriant šeimą, sukurti tvirtą pamatą vartojimui, pirkimui, o tada pagimdyti vieną, blogesniu atveju du vaikus. Vaikai iki santuokos neretai tampa santuokos paankstinimu, arba tiesiog nurašoma į klaidas padarytas gyvenime. O merginos paliktos su vaikais nebėra visuomenės gėda, bet vis dar visuomenės žaizda. Ir tai ne mąstymo modernumo problema, tai klausimas apie vaiko, kaip žmonijos tęstinumo pagrindo išauklėjimo ir aprūpinimo iššūkį. Šiuolaikinis žmogus yra atviras seksualiniams santykiams iki santuokos, ir tik atsakingumas apsisaugoti nuo nėštumo yra ta riba skirianti gyvybės atsiradimą nuo malonumo siekimo. Dar reikia palyginti vieną paprastą, bet neretai smerkiamą problemos sprendimo būdą. Abortas egzistavo jau ir tais laikais. Dabar jis teisėtas iki tam tikro vaisiaus amžiaus. Kai kuriose šalyse iki pat gimdymo. Deja, Veronikos kaime ir miesteliuose aplink gabių medikų ar burtininkų nebuvo. Ji kelis kartus kreipėsi, pirko už didelius pinigus „vaistukus“, nuo vienų stipriai apsinuodijo, bet jos būklė nepakito. Panagrinėjus šiuolaikines reklamas matosi, kad nėštumas pateikiamas kaip liga, nuo kurio galima apsisaugoti. O jei nepavyko, tai galima nueiti pas medikus, ir vienas iš jų, turbūt ne kiekvienas sutiks išgydyti jus nuo šios ligos. Vienas aspektas, kad Veronika šį sprendimą priėmė viena, nieko neverčiama, nes šiuolaikiniame pasaulyje daug istorijų, kaip vaikinas, ar šeima daro spaudimą merginai išgyti. Koks šiuolaikinis Veronikos vaidmuo visuomenėje, tame padidėjusiame kaime panagrinėsime analizuodami kaimo žmones ir šiuolaikinės visuomenės panašumus ir skirtumus.

Visuomenės požiūris vis dar primena kaimo požiūrį, tik skleidžiasi dviem lygiais, pirmasis yra pažįstamų lygmuo, kuris apima ratą žmonių, gyvenančių apie mus, kurie viską žino paskalų ir gandų pagalba, o nuolatinis informacijos srautas yra nuolat iškraipomas asmeninių interpretacijų, nenugirdimų, teisimo ir analizės. Kaimo sąmonė daugiau ar mažiau atitinka šį ratą, nes nors žmonių judėjimas iš kaimo į miestą beveik sunaikino kaimus, bet sąmonės lygmenyje šis bendruomeninis darinys išliko, norėjimas žinoti, girti, teisti ir smerkti savo aplinkos žmones išliko. Ir nors gyvename miestuose su šimtais tūkstančių gyventojų, vis tiek išliekame savo mažose bendruomenėse, kurios sultyse verdame. Kiekviena ateinanti karta vis nutolsta nuo savo prigimtinės bendruomenės, bet bendruomenė vis dar bando išlaikyti jaunąją kartą, vertindama, tikėdamasi, kliudydama ar padėdama. Kitas lygis yra visa šalies visuomenė, kuri dėl šiuolaikinių priemonių gali būti kartu, sekti, vertinti. Nežinodama konteksto ji seka kiekvieną savo narį ir kiekvienas narys seka kitus. Tai nėra seklių morkų žaidimai, tai modernios visuomenės gyvenimo persikėlimas į virtualią erdvę. Socialiniai tinklai, televizijos realybės šou, interneto portalai, visos medijos tiesiogiai perteikia mums informaciją. Kuri mus vienija, sujungia, leidžia teisti, matyti, vertinti. Tai abipusis reiškinys, vieni nori sekti, kiti būti sekami. Išrasta daug funkcijų, kurios leidžia mums tarsi patiems dalyvauti šiame cirke, spausti „patinka“, komentuoti. Komentarai, tai kreivas visuomenės veidrodis. Anonimiškumas, kai galime pasislėpti už kompiuterio monitoriaus, už raidžių, kai galime teisti, vertinti su piktdžiugiška gaidele. Surasti kaltininką ir parodyti nematomu, virtualiu pirštu. Teisiamos šiuolaikinės „Veronikos“, teisiama pati visuomenė, politikai, sportininkai. Virtualumas išvaduoja nuo atsakomybės. Išnyksta asmenybė, lieka tik visuomenė. Tokios visuomenės nebuvo Vienuolio aprašomame kontekste. Ten buvo tik kaimo visuomenė. Kuri bendraudama iš lūpų taip pat skleidė informaciją, mėgo ir nemėgo į akis, o ne anonimiškai. Vienuolio aprašomo kaimo žmonės vieningai nusistatė prieš Veroniką, vienareikšmiškai. Dabar toks radikalumas yra smerkiamas. Kadangi suprantama, jog atsakingas nėra vienas žmogus, ir toks poelgis nėra pretekstas sugadinti gyvenimą ar jį užbaigti, bet kaimas sudarė visas sąlygas tokiam depresyviam žingsniui. Galime išskirti keturias pagrindines žmonių grupes, kurios veikė apsakyme ir kurios padarė įtaką Veronikai. Tai darbdaviai – Kaikariai, ūkininkai, jų pozicija pragmatiška: „kokia man iš jos be darbininkė, viena tik namams nešlovė“[4]. Jiems nei gaila, nei negaila Veronikos, bet jie tiki kaimo nuomone, jie supranta, kad Veronika pasielgė nusikalstamai, todėl reikia jos atsikratyti. Kita grupė, tiksliau vienas jos atstovas, Veronikos tėvas, kuris neprataręs nė žodžio primuša dukrą. Galime paliesti du šio fakto aspektus. To meto tėvo sampratą, ir smurto sampratą. Tėvas, kuris augino dukrą vienas, anksčiau mušdavo savo žmoną. Paveikslas tikrai nėra nupaišytas šviesiomis spalvomis. Tai atspindi patriarchato realybę. Nors lietuvių klasikuose dažniau stiprūs moteriški personažai, bet vyro, o ypač tėvo autoritetas retai nuginčyjamas, tik moteris savo gudrumu gali jį paveikti ar sušvelninti. Mušimo scena turbūt būtų negalima tinkamai ekranizuoti dėl savo grubumo. Perrašysiu šį trumpą aprašymą. „Pamačiusi tėvą, krūptelėjo, šoko nuo lovos ir, surikusi „tėveliuk“, puolė tėvui po kojų. Bet tėveliukas taip smarkiai drožė jai statininku per nugarą, kad pagalys net perpus palūžo, likusiuoju gi galu pradėjo mušti dukterį per pečius, per nugarą, per šonus…Kai amžinai persigandus mergina norėjo palįsti ir pasislėpti palovin, tuomet įtūžęs tėvas sugriebė ją už kasų ir, pakėlęs nuo žemės, ėmė daužyti kumščiu per skruostus, per galvą, mušti per krūtis…“[5] Smurtas šeimose gajus iki šiandienos. Ir ko gero labiausiai dėl tylos. Tyli aukos, tyli kaimynai, tyli tie, kurie tai mato gatvėse. Tai tylus pritarimas. Kad tai kas vyksta, vyksta teisingai. Tai vienas puikiausių pavyzdžių, kad Vienuolio atspindėtas reiškinys išlieka aktualus iki šiandienos.Trečia žmonių grupė tai kaimo bendruomenė – anonimiška ir smerkianti. Kurianti dainas apie Veroniką, negailestingai besišaipanti ir vandališkai besielgianti (degutu ištepliojama Veronikos klėtis, metamas akmuo). Tai besikeičianti žmonių grupė, jaunimas, prie kurio puikiai pritapdavo Veronika anksčiau, dabar virto slapta kuklusklano ar linčiuotojų grupe, kurie prisidengę nakties tamsa eina vykdyti savo teisingumo. Tai nuolatinis priminimas, kad tik taisyklių laikymasis išlaiko žmogų vienoje barikadų pusėje, kuri vadinasi draugystė, bendruomenė, parapija, ir vienintelis stambus nusižengimas tave nusviedžia į priešingą pusę. Ketvirta grupė žmonių, tai religijos atstovai. Jau cituota Juozaponienė ir griežtas parapijos klebonas, kuris į išpažintį atsakė: „Paleistuve tu! Begėde ! Tu nori mano parapiją sutepti?!.“[6] Bažnyčia - griežtasis moralės tarnas ir saugotojas rūpinosi, kad viskas vyktų pagal bažnyčios ir tradicijos mokymą. Tai radikali religija, sumaišyta su pagoniškąja tradicija, tarsi bandanti apsaugoti žmogų nuo paklidimo, bet tuo pačiu neatleidžianti klaidų ir nepasižyminti meile religija. Religijos kontekstą aptarsiu kitame skyrelyje. O prieš tai pasielgsiu sąžiningai ir parodysiu vienintelį personažą, kuris buvo teigiamai nusiteikęs Veronikos atžvilgiu. Tai močiutė, sutikta kapinėse, kur Veronika visą dieną verkė ant kapo. Ji ištiesė bandelę, pasiguodė, kad ir jos vyras ir du vaikai čia, kapinėse guli. Ji norėjo nuraminti Veroniką. Tiesa, ji buvo nepažįstama, tai nurodo, kad Veroniką pažįstantis pasaulis ją nuteisė, tas pasaulis, kurio dalimi ji jautėsi. Kūrinyje gausu religinių motyvų.

Pats religijos kontekstas kūrinyje ir šiuolaikinėje Lietuvoje pasikeitė iš esmės. Pirmiausia reikia paminėti, kad kūrinio pirmas ir paskutinis sakinys turi sakralinių motyvų. „Pirmą sekminių dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susielojusi ir privargusi.“[7] „Išėjusi braidžiojanti rugius, skinanti rugiagėles, raškanti tarp meldų ir nendrių vandens lelijas ir, slankiodama ežero panuovaliu, rankiojanti kitados čia jos pabertus rožančiaus poteriukus.“[8] Tai tik literatūrinė detalė, parodanti, koks svarbus yra šis motyvas. Pagrindiniai religijos elementai yra šie: tai Veronikos tikėjimas, jos malda, tikintis, kad Dievas jai atleis, tai kryžius prie kurio ji leidžia naktis ir kaimo religijos atstovai: dievota Juozaponienė ir kunigai. Sekmadienio mišios ilgalaikė lietuvių tradicija, dar ir dabar sekmadieniais galima stebėti žmones einančius į mišias, tarsi pažiūrėti, tarsi pasiklausyti. Toks tradicinis tikėjimas ir leidžia naudoti religiją tik kaip moralę, atsisakant meilės, kaip jos branduolio. Veronika nepateikiama kaip pati pamaldžiausia mergelė kaime, dažnai poterių kalbėjimą iškeisdavo į dainas ir šokius su kaimo jaunimu. Juozaponienė pastebi, kad ji ne kartą juokdavosi per maldas ir tai jai išėjo į blogą. Bet supratus savo situacijos komplikuotumą Veronika atsigręžia į Dievą. Ji kasdien meldžiasi atgailos maldas, naktimis eina keliais aplink seną kryžių. Tai įspūdingas tikėjimo aktas „Ir tik išsiverkusi susigriebė Veronika, kad vienomis ašaromis ir širdimi dievo nepermaldausi ir atsitraukė nuo kryžiaus. Atsitraukusi sugraibė patamsyje rožančių, pakėlė nuo žemės vainiką ir, kelis kartus apsukusi juo kryžiaus liemenį, pradėjo nuogais keliai vaikščioti aplinkui. Iš pradžių pušų skujos ir medžių šakelės badė jai kelius, draskė blauzdas, bet netrukus kojos nutirpo, ir jautė ji vien šaltą prakaitą visame kūne, o burnoje aitrumą.“[9] Tokia buvo jaunos merginos auka prie kryžiaus. Atgaila, gulėjimas kryžiumi, ėjimas keliais buvo priimtina religinė praktika praeities bažnyčioje, galima tai vertinti gana pragmatiškai, kūnu nusidėjai kūnu ir atgailauk. Kita vertus, kūniškos bausmės humaniškumo amžiuje dingsta tiek nusikaltėlių, tiek tikinčiųjų kontekstuose. Mergina tikėjo, kad Dievas gali jai padėti, tik nelabai suvokė kaip. Ir jos mirtis parodė egzistencialistinę merginos elgseną. Padarius viską, ji pasirinko pati savo likimą. Pavirto dievu, galinčiu kurti gyvybę ir ją sunaikinti. Tie, pas kuriuos ji bėgo pagalbas, kunigas ir Juozaponienė ją atstūmė. Juozaponienė dar ir paskleidė žinią visam kaimui. Kunigas ją paniekino ir nedavė nuodėmių išrišimo, bent santykinės ramybės garanto. Labai sunku glaustai kalbėti apie šiuolaikinės bažnyčios poziciją tokioje pozicijoje. Šiuolaikinė bažnyčia nepritaria lytiniams santykiams prieš santuoką, ko gero dėl tų pačių priežasčių, kaip ir anksčiau, bet kalba apie savęs išbarstymą ir išdovanojimą kitiems. Bažnyčia dabar rūpinasi tokiomis moterimis, kurios patiria smurtą, kurioms sunku auginti vaikus, kaip ir valstybė, kurios vaidmens kūrinyje, ir tai ne keista, nes nebuvo socialinės politikos, dar vieno modernybės išradimo. Ar smerkia bažnyčia? Taip, visada atsiranda teisėjų, kurie pirmiau mėto akmenis, o po to prisimena, kad Jėzus atleido nusidėjelei. Bažnyčios įtaka buvo labai stipri Veronikai ir visam kaimui. Ir tai prisidėjo, kad Veronika ryžtųsi paskutinį kartą išsimaudyti ežere ir iš jo nesugrįžti.

Paskutinis aspektas, kurį norėčiau aptarti yra emigracija. Veronikos draugas ir vaiko tėvas Juozelis yra iškeliavęs į Ameriką. To meto lietuvių svajonių šalį iš kurios grįžtama su laikrodžiu, kaliošiais ir dviračiu bei pilnomis kišenėmis dolerių. Akivaizdu, kad šis aspektas nepasikeitė ir dabar. Mes matome emigraciją kaip finansinių problemų sprendimo būdą. Kad ten, kažkur, daug pinigų, kuriuos reikia tiesiog pasiimti. Galima tik spėlioti, ar Juozelis žadėjo pinigus ir bilietą į Ameriką, nes iš tiesų mylėjo Veroniką, ar todėl, kad gautų iš jos ko nori. Tai aišku, kardinaliai pakeistų jo paveikslą, padarytų jį teigiamą ar neigiamą, bet čia mes galime daugiau kalbėti apie emigraciją, o ne apie vaikiną. Emigracija yra parodoma kaip slibinas pagrobęs Juozelį ir Veronika kas savaitę eina į paštą laukdama pinigų ir bilieto. Ji naiviai tiki, kad pinigai bus atsiųsti, jos problemos baigsis ir ji paliks šią visuomenę. Bet paštas jos neišgelbėja ir tai padaro gelmės. Galime kalbėti apie šiuolaikines pasiklydusias šeimas, tarp Lietuvos ir kitos šalies. Kurios bendrauja per informacinius portalus, per traškančius skype mikrofonus, per pinigų perlaidas, kurios mato augančius vaikus nuotraukose. Arba vaiką kalbantį arabiškai, nes tas darželis arčiausiai namų, o ten daugiausiai arabų kilmės vaikų. Tai problema, kuri nuo Vienuolio aprašymo laikų vis didėjo. Išvažiuojanti Lietuva. Bėganti nuo savo niūraus realizmo, kaimo sąmonės, bendruomenės sąmokslo. Į ten, kur lemia ne tradicija ir papročiai. Kur galima išsilaisvinti.

Kraupus lietuviškas realizmas visada pribloškia savo tikroviškumu, apie istorijas, kurios gali būti kiekvieno iš mūsų praeities istorija. Mes tarsi matome verkiančią merginą, piktą jos tėvą, kaimynes, sėdinčias ant suoliuko ir stebinčias aplinką. Mes matome piktus kunigus, kurie dažniau mus bara nei guodžia. Lietuva liūdna šalis. Ir kiekvienas iš mūsų savo šypsena, savo gyvenimu turime griauti šį faktą. Padėti kiekvienai veronikai esančiai šalia mūsų. Šypsotis tiems liūdniems žmonėms gatvėse, ardyti kaimo sąmone kelionėmis ir nuolatiniu atsivėrimu. Išmesti televizorius ir pradėti gyventi autentišką gyvenimą.


[1] http://www.delfi.lt/news/daily/crime/policija-svencioniu-rajone-aptiko-miske-gyvenancia-jauna-moteri-su-dukryte.d?id=52300901

[2] Antanas Vienuolis. „Išdukterė“. Vaga. 1975. Vilnius Paskenduolė P. 51.

[3] http://lt.wikisource.org/wiki/Li%C5%ABdna_pasaka

[4] Antanas Vienuolis. „Išdukterė“. Paskenduolė P. 64.

[5] Ten pat. P. 69.

[6] Ten pat. P. 57.

[7] Ten pat. P. 29

[8] Ten pat. P. 75

[9] Ten pat. P. 46

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą