BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Antivartotojiškos ekologinės bendruomenės vartojimo kontekste. Eskapizmo mitas.

Vietoj įvado. Įsivaizduokime popieriaus lapą, jis tuščias, jame daug vietos. Meniška, išradinga ranka pradeda pieštuku piešti daiktus, objektus, linijas, spalvinti tarpus tarp linijų. Nuo rankos įgudimo priklauso ar piešinys gražus ar tik teplionė, bet čia svarbesnis pats užpildymo metodas, nuo visiškos tuštumos iki pilnatvės, kada nebelieka vietos. Manykim, kad rankos savininkui nerūpi kabinti popieriaus lapų ant sienų, jam patinka procesas, ką jis darys kai ant lapo nebeliks vietos? Jis paims naują lapą ir pradės viską iš naujo. Senasis lapas sudegs krosnyje.

O dabar viską pavadinsiu tais vardais, kuriuos naudosiu šioje esė. Popieriaus lapas – mūsų planeta žemė, ranka tai visuomenė, kartais atskiri individai, kartais bevardė masė. Daiktai, objektai ir linijos tai mūsų civilizacijos sukurti produktai, išradimai. Procesas – civilizacijos pažanga. Toks pasaulis yra baigtinis pasaulis. Žmonija skaičiuoja, kiek jų bus po savaitės, mėnesio, metų, kada vienas milijardas keis kitą. Žemės žemėlapis nuolat keičiasi, dar prieš tūkstantį metų visą Europą dengę miškai dabar pasislėpę rezervatuose, užkampiuose esančiose sengirėse ar sunkvežimiuose, kurie gabena jau nukirstą mišką į pjuvenų fabriką, kur nukirstas medis bus susmulkintas, kad būtų pagamintas „medinis“ baldas. Toks procesas leidžia futuristiškai klausti, kas bus, kai lapas užsipildys? Kai žmogus laimės prieš gamtą. Maceiniškai ar vartotojiškai, bet pergalė bus pasiekta.

Tai tik viena priežasčių, kodėl dalis visuomenės atsisako būti dalimi visuomenės ir pildyti pasaulį, kovoti su gamta. Toks yra gamtinis-idėjinis motyvas atsiskirti nuo visuomenės. Bet tai ne vienintelė priežastis atsiriboti nuo pasaulio.

Kita traukianti jėga atsiriboti nuo pasaulio yra nesugebėjimas ar nenorėjimas vartoti vartotojišką pasaulį. Kai žinomos taisyklės įkalina rolių žaidimuose nuo lopšio iki senjorų prieglaudos. Šiuolaikinė madingų robotokų armija žygiuojanti nurodytais keliais pirmyn atgal ir tik mažos asmeninės dramos leidžia išgyventi autentiškumo iliuziją. Ir tai minia surakintų viena grandine Olos alegorijoje, kai atrodytų protas turėtų pakuždėti, kad tai liūnas, kuriame patenkinti leidžiam savo dienas. Toks gyvenimas atitinka tai, ko iš mūsų reikalauja. Valstybė, šeima, visuomenė. Tai, kas suformuota pagal tas pačias taisykles, todėl ir reikalavimai sutampa. Tokie reikalavimai turi kelis tąsos scenarijus. Pirmasis pasitenkinti taisyklėmis, bet nepasitenkinti aplinka. Tada Lietuvos, ar bet kurios kitos ne tokios vartotojiškos šalies aplinka tampa nepakankama augimui ir pasirenkama emigracija. Antrasis scenarijus yra eilinio vaidmuo. Kai tinka ir taisyklės ir aplinka. Tada liekama plūduriuoti toje pačioje erdvėje, dėvint vis kitas socialines kaukes, kylant nesančios karjeros laiptais. Ir trečiasis scenarijus, kai nepasitenkinama nei taisyklėmis, nei aplinka. Kai sukvestionuojama tai, kuo gyvena visi ir ieškoma autentiškumo. Toks yra antrasis socialinis-kultūrinis motyvas atsiskirti nuo visuomenės ir grįžti į gamtą.

Grįžti į gamtą

Toks šūkis jau nuo Jean-Jacques Rousseau laikų gąsdina civilizuotą pasaulį ir atsiveria vis naujais pavidalais. Kas yra gamta ir kodėl į ją grįžti? Ir į kokį būvį mes turime/norime grįžti? Galime išskirti du gamtos provaizdžius. Darvinistinį ir religinį-mitologinį.

Darvinistinis nėra romantinis ar idealizuotas. Tai kailiais apsirengusių, dar ne visai iš medžių išlipusių žmogystų konfliktas su gamta. Buvimas jos dalimi ir tuo pačiu natūralia prieštara. Gamta jau nebuvo žmogaus būvis. Ryšis yra globėjiškai pavojingas. Jis jau prarado moters įsčių stadiją, kai kūdikis visiškai apsaugotas gyvena vienybėje su savo ištakomis. Tai jau susidūrimas su stichija, gaivališka, viršžmogiška jėga. Religinė-mitologinė gamta yra romantinis grįžimas į rojų. Kur gamta „gyvena“ santvarkoje su žmogumi, paklūsta jam, nulenkia obuolius jam į glėbį, o liūtai gano avis. Žmogus nėra tos gamtos dalis, jis aukščiau jos. Tokios dvi gamtos koncepcijos iškyla analizuojant pirminę gamtą ir kyla klausimas į kurią reikia ar norime grįžti. Paskutinis šimtmetis Lietuvoje buvo bėgimo nuo gamtos amžiumi. Sovietų Sąjungos ar pažangos paskatinti ištisi kaimai persikėlė į miestą, pradėjo auginti miestiečių mentalitetą, kažkokį dirbtinį darinį, kurio niekada nebuvo. Tai pseudobiurgerių kultūra. Taigi, agrarinės valstybės gyventojai, su kaimo-gamtine sąmone, atrodo, niekada neatitolo nuo gamtos. Bet nuolatinis buvimas gamtoje atitolina žmogų nuo gamtos pajautimo lygmens. Gamta tampa įrankiu, draugišku įrankiu, pragmatiniu egzistavimo pagrindu. Toks ūkininkas atėjęs prie ežero plauti mėšlinų botų neseka erelio žuvininko skrydžio. Bet iš esmės negalima tokio ūkininko varyti į gamtą. Jis iki alkūnių joje. Ir tokie žmonės, jų vaikai ir vaikaičiai susideda savo mantą ir iškeliauja ieškoti laimės dežutėse. Dėžutėmis aš vadinu daugiabučius, kurie kaip lego kaladėlės sustatyti visuose miestuose, išsprendžiantys vietos (ploto) problemą. Kurie yra puikiausia alternatyva gamtai, betono džiūnglės. Toks kardinalus gyvenamosios vietos pakeitimas gal ir privertė pakeisti įpročius, džiaugtis šiltu vandeniu ir tualetu viduje, bet negalėjo pakeisti sąmonės. Jei pritartume šitam teiginiui, tai reikštų tūkstančius ilgesingų žmonių, kurie kas rytą pabunda su viltimi sugrįžti į kaimą. Kiekvienas buvęs mažame Lietuvos kaime ir pamatęs mirštančius kaimus gali prieštarauti. Taip iškyla problema, nesusipratimas. Jei lietuvis nepamiršo kaimo-gamtinės sąmonės, tai kur ji dingo? Ar galima pamiršti per šimtmetį tai, kas buvo tavo esmė tūkstantį metų ? Pamatinis klausimas apie žmogaus sąmonės susiformavimo dėsningumus. Svarstant, kas dar atsitiko šį šimtmetį galima nesunkiai suprasti, kad gamta buvo užgožta, priverstinai nustumta į atminties šiukšlyną. Kam reikalinga gamta, jei yra vartojimas? Tokį kardinalų žmogaus sąmonės prioriteto pasikeitimą aš grindžiu vartojimo suklestėjimu. Vartojimas daugiabriaunė, nuvalkiota, kritikuojama sąvoka, todėl galima užkabinti ant jos dar vieną nusikaltimą. Siaubingą gamtžudystės aktą. Pažaiskime kalbinį žaidimą.

Vartojimas išpildo mūsų poreikius ir suteikia malonumą. Vartojimas suteikia mums ir mūsų visuomenei darbo vietas, atlygį už darbą. Vartojimo aplinkoje auga mūsų vaikai, jie pažįsta vartojimą nuo mažų dienų, nuo isterijos prekybos centre pamačius daugiau saldainių nei telpa į burną iki pirmojo apsivėmimo nelegaliai pastatytuose olandų atrakcionuose. Nuo sugebėjimo vartoti ir pasinaudoti vartojimu priklauso mūsų padėtis visuomenėje. Visi teiginiai atitinka tiesą. O jei pakeistume žodį vartojimas žodžiu gamta ir žvelgtume į visuomenę prieš šimtą ar daugiau metų? Tik pavyzdžius reiktų pakeisti į pirmą susitikimą su kalakutu ir pirmą atskilimą su lytimi plaukiant ižui. Taip dingo gamta iš mūsų sąmonės. Viskas paprasta. Vartojimas yra civilizacijos pąžangos pasekmė. Tai taip pat normalu, kaip pakeisti arklį mašina. Bet šis vartojimo ir kultūrinių industrijų triumfas dar ne galutinis. Lietuvoje vis daugėja žmonių, kurie nori suderinti vartojimą ir gamtą, pažangą ir akmens amžių. Toliau nagrinėsime ekologinių bendruomenių vartotojiškumą. Ekologinės bendruomenės tai tos, kurios iš tiesų patraukė į gamtą

Ekologinės bendruomenės

Ekologinėmis bendruomenėmis aš vadinu žmonių grupes, (nors neatmetu pavienių individų egzistavimo fakto) kurios išsikėlė gyventi iš miestų į atokius rajonus, propaguoja sveiką gyvenseną, domisi alternatyviais architektūros, žemdirbystės, edukacijos būdais. Jų grįžimas yra atvirkštinis prieš šimtmetį prasidėjusiam judėjimui į miestus. Šalia miestų kūrėsi fabrikai, jiems reikėjo rankų, infrastruktūros valdymui taip pat reikėjo žmonių, visa tai kaip magnetas būrė žmones iš kaimų į miestus. Tai kūrė vartojimą. Dabar vartojimas atstumia dalį visuomenės. Visuomenės malonumo suteikimo mechanizmas nėra subalansuotas individams, jis pritaikytas masėms. Atsirandantys nepatenkinti sistema yra jos ignoruojami, jeigu jų daugėja normalumo riba priartėja prie jų. Tai kas įgauna masių populiarumą tampa vartojimu.Bet štai daliai visuomenės ši schema tampa nepriimtina. Ji prisimena gamtinę savo praeitį ir grįžta į gamtą. Kuo komplikuotas šis grįžimas?

Pirmiausia prisiminkime gamtos perskyras. Darvino ir religinę-mitologinę. Ekologinės bendruomenės grakščiai laviruoja tarp šių gamtos perskyrų. Pirmiausia tai grįžimas į Darvino gamtą. Žmogaus sąmonė, kūnas, protas jau maloniai apsipratęs su draugiška gyvenamąja aplinka, su nežinia iš kur šiltais radiatoriais, su bėgančiu iš čiaupo vandeniu savo apartamentuose, su šviečiančia elektra ir kitais jau privalomais laikomais, bet vis dar patogumais. Ir šis žmogus, atsiduria gamtoje, susiduria su tamsa, nes nėra gatvės žibinto, su tuo, kad vanduo pats neatkeliauja, kad reikia nueiti iki šaltinio, žiema irgi, kad reikia kapoti malkas krosniai, kad visus metus tualetas bus maža būdelė arba miškas ir kastuvėlis rankose. Šiuolaikinei visuomenei tai jau praeitis. Tai prieštaravimas jos pagrindinei malonumo ir aprūpinimo misijai. Tokia darviniška gamta nesirenka kokia jai būti. Kita vertus, sąvokų lygmenyje tai grįžimas į religinę-mitologinę gamtą. Ekologinės bendruomenės tai gamtos draugai. Vegetarystės ar veganiškumo propagavimas primena rojaus istoriją, ir laimingą lakstymą laukais esant vienybėje su gamta. Vienybė čia aišku tik tariama, viršenybė numanoma. Žmogus yra tas, kuris tokioje gamtos sampratoje turi pasirūpinti gamta, ironiška, tas pats žmogus ją ir naikina, bet vėl gi, naikina tas, kuris nėra gamtoje. O gyvenantys ekologinėse bendruomenėse išlieka rojaus sergėtojai. Priešvartotojiškas ramumas jų veide nenyksta net nusipirkus traškučių pakuotę. Telieka dar viena problema. Balansavimas. Tarp vartotojiškumo ir gamtos. Vartotojiškumas, su juo susiję biurokratiniai, sveikatos apsaugos, švietimo, teisiniai ir kitokie aparatai nenori paleisti individų. Tokie aparatai skirti, kad juose suktųsi žmonės. Tai ne inkvizitorių vartojamas ratas tempti ir laužyti mūsų kūnus, tai aparatas siekią įkalinti mus struktūroje, kažkur tarp kitų tokių kaip mes. Pasirinkimas yra arba likti visuomenėje arba iš jos išeiti. Tarpiniai variantai kertasi arba su idėja ar su vartotojiškumu. Kuo daugiau visuomenės primestų taisyklių laikysies, tuo labiau įpainiotas būsi. Tai, kas pasirenka vieną žingsnį link vartojimo plačiąja prasme, niekada nebus laisvas gamtoje. Negalima teigti, kad šis palyginimas blogas, todėl kad gamta ir vartojimas priešingi terminai. Laiko perspektyvoje tarp jų galima dėti lygybės ženklą, kaip jau buvo demonstruota. Dar viena problema iškylanti bandant išspręsti darvino ir religinės-mitologinės gamtos pasiskirstymą ekologinėse bendruomenėse. Nors kūnas turi justi gamtos stichiškumą, laikysena gali būti viršgamtinė. Toks dualistinis konfliktas santykiuose su gamta būdingas ekologinėms bendruomenėms. Koks šio konflikto pagrindas. Kad gyvenimas gamtoje priklauso nuo požiūrio į ją, įsitikinimo. Tai bandymas užvaldyti gamtą jai paklūstant. Viena vertus, tai ko gero tobulas susigyvenimas su gamta, kai keičiamasi dominavimo vaidmenimis, kita vertus, neįmanomas konstruktas, esantis tik tam tikrame, kartais naiviame, kartais idėjiniame požiūryje į gamtą.

Dvi ekologinių bendruomenių ideologijos.

Pirmam išeiti į gamtą reikėjo stimulo, paskatos. Inovatoriai dažniausiai žengia žingsnius netyčia, ar bent jau nežinodami kokį atgarsį jie sukels. Pirmasis oficialiai išėjęs į gamtą, kruopščiai aprašęs tai, išnagrinėjęs ir sugrįžęs moderniosios visuomenės žmogus buvo garsusis Henris Deividas Toro. Jo knyga „Voldenas arba gyvenimas miške padarė ir vis dar daro didžiulę įtaką vartojimu nusivylusiems žmonėms, kurie savyje neatranda paklusnios visuomenės detalės vaidmens ir nepasiduoda kaip karpis prekybos centre akvariume, bet bando iššokti. Veiksmas knygoje vyksta 1845 metais. Amerikietis palieka vartojimą ir išsikelia gyventi į mišką. Pasistato trobelę, skelbia laisvės ir antivartojimo lozungus, susidraugauja su mišku, ežeru, jo gyvūnais. Pabėgęs iš visuomenės jis nepamiršta tam tikrų jos nuostatų. Jis dirba, skaičiuoja finansus, bendrauja su žmonėmis. Išlaikydamas darbo žmogaus būtį jis tuo pačiu nėra priklausomas nuo aparato. Nori dirba, nori ilsisi. Tai nekapitalistinis požiūris, ir ne nuostabu, kad jis yra teisingas, nes išėmus vieno žmogaus darbą iš rinkos ekonomikos mechanizmo jo padaromas darbas padidėja, nes darbo santykiai iš esmės yra vienų darbas už kitus piramidinėse struktūrose. Kuo aukščiau esi, tuo mažiau dirbi. Jo tiesos nepraranda aktualumo ir šiandien. Tai vadovėlis išeinantiems į gamtą, įkvėpėjas ir padėjėjas. Ar nusipelnė Toro ideologo vardo? Taip, jis sukūrė judėjimą, nors iš pradžių judėjo vienas. Jis vis dar minimas, skaitomas, sekamas. Pervartojimas veda į mišką arba į mirtį. Toro daug kalba apie laimingą gyvenimą ir tai ne paragrafai, tezės ir argumentai, tai praktika.

„New Age“ ir ekologinės bendruomenės. Antroji ideologija veikianti besistengiančius gyventi už vartojimo ribų yra „New Age“ (Naujasis amžius). Agnė Budriunaitė apibrėžia „visų pirma, noriu priminti, kad daugelio tyrinėtojų nuomone „Naujasis Amžius“, arba trumpiau, New Age, yra ne sekta, ne bendruomenių grupė, net ne judėjimas ar sąjūdis, o mąstymo pobūdis, kryptis. Todėl teisingiau šį reiškinį būtų vadinti „New-Age-izmu“, kaip ir idealizmas, materializmas, populizmas, pliuralizmas ir kiti „-izmai“. Kiekvieno „-izmo“ tam tikrą dalį galime rasti ir savyje. Tuo labiau, „New-Age-izmo“, kuris siekia apjungti visas kultūras, religijas ir dar mokslinį mąstymą.[1]“ Tai gana filosofinis apibrėžimas, pristatantis Naująjį Amžių kaip universalų reiškinį. Reikia klausti, ar tai, kas suplaka viską į vieną apskritai gali egzistuoti, o tik po to tai mėginti legitimuoti. Naujasis Amžius platus ir nėra vienareikšmiškai ekologinių bendruomenių ideologija. Lietuvoje tarp ekologinių bendruomenių vyrauja Anastasijos judėjimas, propaguojantis gamtinę žemdirbystę, darną ir sąjungą su gamta, santykius tarp žmonių, ritmo,darnos, etnikos paieškas dabartyje. Tai komplikuoja įprastą ekologinių bendruomenių kaip antivartojiškumo įvaizdį. Šis judėjimas puikus kvazivartojiškumo pavyzdys. Religijos, kurios formavosi laiko perspektyvoje, kurios atsiskiria savo dogmatika, teologija, praktika jau sunkiai išvengia kaltinimo vartojimu. O darinys pasiimantis iš kiekvienos religijos, filosofijos krypties, pasaulėžiūros tik tam tikrus motyvus yra nukreiptas į patogumo, o taip ir malonumo siekimą. Maksimalią naudą iš esamų sąnaudų. Tai jau vartojimo sfera. Tokia vartotojiška religija antivartotojiškoje aplinkoje. Tai rodo paradoksą, kad atsisakius vieno vartojimo lygio, žmogus pasineria į kitą, subtilesnį, paslėptą, bet iš esmės tokį patį.

Ekologinės mados vartotojiškoje aplinkoje

Gyvenant vartojimo ir kultūrinių industrijų įtakos sferoje nebelieka sričių, kurios lieka nepaliestos. Viena iš tokių sričių, su kuria mes susiduriame kasdien yra maistas. Maisto kultas šiuolaikinėje visuomenėje yra vertas atskiro straipsnio ir nagrinėjimo. Bet aš noriu paminėti tik eko-vartojimą. Visame darbe šios sąvokos buvo vartojamos atskirai, bet šiuolaikiniame pasaulyje tai kas tampa madinga iš karto gauna nišą. Todėl dar vienas paradoksas, kad maisto pramonėje atsirado perskyra tarp ekologiško maisto ir neekologiško. Buvo susirūpinta maisto kokybe, paskleista žinia, jog maistas yra blogas ir daugiau informacijos sklaidos, o ne tyrimų dėka ekologiškas maistas tapo paklausia aukštesniosios klasės preke. Gražios popierinės pakuotės, dominuojanti žalia spalva tapo kokybės kriterijumi. Lipdukai su eko propaganda puošia tiek ekologiškus tiek neekologiškus produktus, tiek tuos, kurie negali būti nei tokie nei tokie. Taip maistas kultas, toks svarbus ekologinėse bendruomenėse, kur maistas iš esmės nesiskiria nuo nepramoninės žemdirbystės, tik metodai skiriasi, persikelia į vartotojišką pasaulį ir tampa prabangos preke.

Realus eskapizmas įmanomas tik su kūno mirtimi, pasibaigimu ir tai tik asmeniškai. Nes ir po mirties kūnas dar kurį laiką yra preke, yra perkamas , parduodamas, puošiamas, rengiamas, taigi vartojamas. Eskapizmo mitologija, apie saugius pabėgėlius, kurie gyvena laimingą gyvenimą visuomenės šešėlyje nėra klaidinga iš esmės. Bet ši mitologija turi savo ideologinį pagrindą, kuris keičia eskapizmą iš esmės. Ideologija yra vartojimo sinonimas. Tai kas brukama visiems per taisykles yra vartojimas, tiksliau vartojimo pradžiamokslis. Bėgant metams jų reikalavimai vis didės ir jei atsibudęs ryte pamatysiu, kad sistema mane užvaldė, tikiuosi kokio kafkiško vaizdelio ir beprasmės mirties. Eskapizmas su ideologija yra vartojimas skelbiantis nevartojimą. O kas svarbiausia tam žmogui, kuris iš kompiuterių specialisto tapo puikiu sodininku. Svarbiausia ne korporacijos dydis, bet žmogus esantis šalia, autentiško gyvenimo patirtys ir socialiniai santykiai.

www.anastasija.lt

Henris Deividas Toro. „Voldenas arba gyvenimas miške“. Vaga. Vilnius. 1985


[1] http://www.lhpa.net/index.php?option=com_content&view=article&id=59:tikras-ir-netikras-misticizmas&catid=38:straipsniai&Itemid=55

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą