BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kultūrą, skaitymus ir šeštadienius.

Senamiesčio gatvelės akmenukai kyšantys iš po sniego pamena, kad didesnius jų brolius sudėjo į Vilniaus gynybinę sieną, mažieji tapo grindiniu. Per juos ėjo tautos ir epidemijos, šventieji jojo ant geležinio Vilko, jų tvirtumą bandė viduramžių patrankos ir tankų vikšrai. Ir visuotinio asfalto laikais visus palaidojo. Paliko tik keletą šio milžiniško aštuonkojo dalelių, kurias visada atrandi netyčia. Eik tiesiai ir pasuk į dešinę, kalbėjo balsas ragelyje tik neįspėjo, kad pasukus išmaniosios technologijos nebederės prie namų ir tylios gatvelės kylančios į viršų, vingiuotos ir siauros, to senojo Vilniaus, kurį pažįstų tik iš knygų ir legendų.

Tą vakarą legendos buvo dosnios. Įžengus į butą pasitiko aukštos lubos ir milijonas senų daiktų. Mus pakvietė į biblioteką, kambarį, apstatytą keturių metrų aukščio komodomis pilnomis knygų. Varčiau vieną po kitos, šypsojausi ir garsiai galvojau – čia muziejus. Taip, čia muziejus, pritarė šių namų gyventoja, tik ne lietuviams, o latviams, nes čia gyveno garsus latvių poetas. Įsitaisiau ant odinio fotelio bibliotekoje, apsistačiau poezijos ir dienoraščių knygomis ir kartais pabėgdavau nuo pokalbio į knygų pasaulį.

Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai apie karo laikus Kaune ir Vilniuje, jauno poeto kūrybos užmačias, vakarėlius su garsiausiais to meto kultūros ir filosofijos vardais ir veidais. Šypsojausi ir galvojau, koks jis buvo laimingas kai pasaulis buvo mažesnis, kai mokantys skaityti ir rašyti sudarė mažumas ir traukė vienas kitą. Bet juk taip yra ir šiandien, ypač šeštadieniais.

Kitame kambaryje subtili dailės kūrinių ekspozicija, komodos su daiktais menančiais kultūros aukso amžius ir prirūkytas oras padėjo prisiminti praėjusios savaitės šeštadienį. Kai tik valanda traukiniu ir šių laikų sostinę pakeitė beveik šimto metų senumo sostinė. Vizitai pas draugus ir bendravimai pasibaigė su 1960 Dolce Vita. Viena vertus, tai tuštybės mugė apie gyvenimus tų, kurie gali sau leisti viską, bet leidžia tik erzinti vieni kitus, bet kitą vertus tai filmas apie tuos, kurie gyvena šiandien. Keli epizodai apie to laikmečio kultūros šviesuolius susirinkusius namuose, diskutuojančius, skaitančius poeziją ar tiesiog beviltiškai prisigėrusius. O gal šokančius fontane. Taip, tai gyvenimo vertas gyvenimas.

O viskas prasidėjo dar prieš savaitę. Kai televizoriui grojant Bethoveną skaičiau Krikštatėvį svečiuose. Ir tai buvo ženklas, kad nuo šiandien šeštadieniai bus pažymėti kultūra. Ir tai nebus gyvulio įdagas ant užpakalio, tai pasirinkimas. Eiti, bendrauti, skaityti, dalintis, juoktis. Nes tai kiekvieno sprendimas, gyvulio buitis ar meno būtis.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą