BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dekados mitas. Keliauti-gyventi.

Kelionėse man labiausiai patinka jų pabaiga. Vos panešdamas kuprinę įspūdžių ir prisiminimų einu gatvėmis, skaičiuoju žingsnius kol kelionė baigsis, kai peržengęs slenkstį numesiu viską nuo savęs ir gyvenimas tęsis. Saugus ir išmoktas, toks koks jis buvo prieš kelionę. Dar savaitę ar kitą šypsosiuos pasakodamas nuotykius draugams, išmoktą ir pagražintą istoriją, dar naktimis džiaugsiuosi, kad miegu minkštoje lovoje, kad ant manęs nelyja ir kad esu vidury savo mažo pasaulio, o ne vidury Europos.

Bet vis tiek kiekvieną kartą kai vėl atsistoju ant kelio, ištiesiu nykštį – aš visas tirtu iš laimės. Tas vėjas į veidą, asfalto ir benzino kvapas - taip kvepia laisvė. Visas mano sukauptas turtas susitraukia iki mano kūno ir kuprinės, o gyvenama erdvė išsiplečia tūkstančiais kilometrų. Aš dvidešimt pirmo amžiaus trečias brolis Jonas – paliekantis savo mažą kaimelį ir iškeliaujantis pasaulio pamatyti. Mano draugai nuo manęs nutolsta, nes jie lieka savo patogiame pasaulyje, o mano broliais tampa kiekvienas keliautojas ir kelyje sutiktas pakeleivis. Į jų rankas atiduodu savo gyvenimą, tik nuo jų priklausys, ar pasieksiu savo tikslą, koks tas tikslas bus, kiek kartų per dieną ar savaitę valgysiu, ar miegosiu apartamentuose ar susirietęs į kamuoliuką ir prisispaudęs prie išorinės degalinės sienos.

Jaučiuosi kiek suokalbiškai vėl ir vėl mėgindamas Likimą. Užtrenkdamas dėžutės kurią vadinu namais duris aš išeinu iš užburto rato. Jis sukasi, užburia ir vilioja savo civilizuotu saugumu, užliūliuoja rutina. Čia viskas aišku ir paprasta - kužda man šviesoforai, prekybos centrai, įkyriai tiksintis ofiso laikrodis rodantis kiek dar laiko turėsiu atlikti saugumą užtikrinančias užduotis. Ši komforto zona saugo mane nuo pavojų, bet aš tik nusišypsau ir iškeliauju. Vandenynas vakaruose, šilta jūra pietuose, kalnai: aš dar nežinau kur šįkart mirkysiu kojas ir kur gerdamas vyną palydėsiu saulę. Tas nežinojimas tai narkotikas, jis pakelia virš rutinos ir verčia svajoti apie dar vieną kelionę vėl ir vėl. Kol atsimerkęs jau matau atvažiuojančias mašinas ir suprantu, kad aš jau kelyje. Aš vėl savo noru tapau žemiausia kasta Europoje, kartais taip jausdavausi, kai matydavau valkatos akis svetimame mieste, jos kiaurai matė mano neviltį ir bejėgiškumą. Gal taip pat matė nuovargį ir alkį ir mažą, bet nerodomą jų pranašumą - jie turi kur grįžti šiąnakt. O aš eisiu tol kol pasieksiu saugią vietą, atsigulsiu, pasidėsiu po galvą viską ką turiu ir lauksiu rytojaus. Peilis sugniaužtas rankoje ir pasas bei truputis pinigų pačioje giliausioje kišenėje tai visas civilizuoto pasaulio saugumas likęs man šiąnakt. Daugiau ir nereikia, tik pailsėti ir rytoj keliauti toliau.

Šįkart vairuotojo apgauti nepavyko. Mano įtikinamas linkčiojimas galva neįtikino jo, kad supratau jo istoriją. Man istorija tai, kad sėdime vienoje mašinoje, skrodžiame Europą, bandom sukurti savo kalbą iš penkių kalbų, o jis jau kelintą kartą bando pasakoti savąją, kol pritrūkęs pirštų ir žodžių piešia ją popieriaus lape. Negaliu nesišypsoti matydamas šį tvirtą vyrą piešiantį, jo laisvalaikis juk dažniau susideda iš alaus ir pagalbos mergaitėms, kurios uždarbiauja kelyje. Kitas giriasi esąs geriausias vyras Andoroje, trečias fotografuoja, o ketvirtas skambina žmonai ir prašo pagaminti daugiau maisto, nes jis turės svečių ir patenkintas merkia man akį. Jis laimingas man padėdamas, aš laimingas jį sutikęs. Keliaudamas išmokau pasitikėti, bet neišleisti visų kozirių iš rankų. Keliaudamas išmokau priimti žmogų, nes jis priėmė mane. Į savo mašiną, kartais ir savo namus. Nors aš tik apžėlęs kelio valkata, o jis po visą pasaulį keliaujantis pastorius, mes galime sėdėti prie vieno stalo ir dėkoti Dievui už maistą ir susitikimą.

Kelionė tai šokiruojančiai tikrai spektaklis. Turiu geriausią vietą ložėje, bet kameriniame teatre niekada nesu tikras ar nebūsiu paliestas tiesiogiai. Keliaudamas per skirtingas kultūras, per nesaugiausius miesto rajonus, per gamtos parkus, jūros pakrante ir kalnuose išplečiu akis. Mano narvelis buvo toks mažas. Aš tiek daug negirdėjau ir nemačiau. Dėl šių emocijų, dėl saulėlydžio į beprotiškai mėlyną jūrą, dėl snieguotų kalnų viršūnių, viduramžiais kvepiančių miestelių ir miestų senamiesčių aš palikau savo komforto zoną. Liečiu plytas pilies sienoje, taškausi skirtingų jūrų vandenimis, pasiūlau cigaretę basam vaikinukui, ką tik atplaukusiam konteineriu iš Afrikos ir šiandien pradedančiu savo, kaip europiečio gyvenimą. Esu dalis istorijų, kurias skaičiau knygose, mačiau internete ir televizijos ekrane. Tik šįkart mūsų neskiria atstumas. Šio spektaklio centre esu aš, paprastas žiūrovas, kuris surizikavo palikti saugią vietą teatre ir paliesti gyvenimą. Paliesti kelionę.

Esu kelio vaikas. Kelionė tai mano namai. Bijočiau savęs dabar, jei būčiau išsigandęs kelionės ir nepamilęs jos.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. irena:

    Super darbas. tai kur vel susiruosei. apie Osla tai daugiau faktus klojai, bet cia tai tavo! net baugina. o man komfortas patinka. zinoma daug prarandu, gal isoriskai. bet manau galima atrasti ir namie, pagal galimybes…

Rašyti komentarą