BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dekados mitas. Tik.Ėjimas.

Kviesti varpais taip archajiškai subtilu. Tai kelionė į praeitį, kai varpas skelbė karą ir naują karalių, vaiko gimtį ir senolio mirtį, gaisro pavojų ir Kristaus prisikėlimą. Šįkart varpas mane sugrąžina iš praktinio tikėjimo treniruotės – ėjimo vandeniu. Žiemą tai visada pavyksta, jei ledas pakankamai storas. Apsisuku ir nužingsniuoju į bažnyčią maldai, kaip penkis kartus per dieną, kartais ir dažniau. Didesnė dalis kaimo – vienuolyno trobesiai, sodai ir laukai. Prieš maldą jie ištuštėja, visi meta savo darbus ir eina melstis. Man tai gražus tikėjimo gestas prieš darbą, daiktus ir naudos siekimą. Bažnyčioje tylu ir gražu. Kiekvienąkart įėjęs pagalvoju, kad šimtai žmonių, pridėję prie jos statybų ranką pridėjo ir dalį savo širdies, savo troškimų ir tikėjimo. Ir tai padarė ją visų mūsų namais. Suklumpu priešais laivo formos altorių, priešais mane - maldai besiruošiantys broliai, iš nugaros matyti tik jų abitais nepridengti viršugalviai ir kulnai – ne pati patogiausia vieta įsikibti, bet vis tiek, jie yra mano laivo šturmanai per gyvenimo jūrą, kur tikėjimas ir netikėjimas atstoja vėjus. Vyresnysis brolis atsistojimu duoda ženklą pradėti maldą, giliai atsikvepiu – tai dar vienas bandymas pradėti melstis, dar kartą pabandyti įtikėti, dar kartą stoti į kovą su savimi.

Niekada netroškau būti tikintis. Visi dalykai besikėsinantys į mano laisvę yra priversti su ja grumtis, o ji per daug gaivalinga jėga mano gyvenime, ateina ir nuplauna visus netvirtus pamatus. Mano vaikiškas tikėjimas, įgautas šeimoje, perimtas dėl gyvenamosios kultūros žlugo kartu su vaikyste, kai po operacijų gulėjau lovoje negalėdamas pajudėti, nes kiekvieną judesį lydėdavo nuolatinis skausmas. Nesulaukiau išgelbėjimo iš to, kurio šaukiausi, stebuklai neprasidėjo, teko sukąsti dantis ir pradėti gyventi. Išmokti iš naujo dėlioti kojas, pasikliauti savimi, kovoti, eiti į priekį, pasiimti dalykus pačiam, o ne laukti, kol kažkas teiksis atnešti. Ėjo metai, į mišias eidavau periodiškai kaip į šventinį spektaklį, pabūt su tais viena kryptimi žiūrinčiais žmonėmis, kurie nesuprato, ko ten ateina ir vis laukdami, kol galės išeiti ir toliau tęsti šventinius šurmulius. O prieš dešimt metų gavau pasiūlymą iš sesės išmainyti miesto spektaklį į šventų Velykų sutikimą vienuolyną Lietuvos pakraštyje. Prieš tai krutančius vienuolius buvau matęs prieš kokius keturis metus, per eucharistinį kongresą, jie sėdėjo su jaunais žmonėmis dideliame rate ir atrodė linksmi. Juk spektaklį geriau stebėti iš arti, todėl ėmiau ir išvažiavau keturioms dienoms, apsigaubęs skepticizmu ir noru pažinti kitokią kultūrą.

Tai įvyko prieš dešimt metų. Ir tapo atskaitos tašku. Kartais atrodo, kad tada išlipęs iš autobuso aš išlipau iš tuometinio gyvenimo traukinio ir pasukau nauju keliu. Autobusas nuvažiavo tiesiai, o aš patraukiau siauru ir vingiuotu keliu į vienuolyną. Naivu būtų sakyti, kad mano vidinis gyvenimas pasikeitė per keturias dienas. Kad atradau Dievą, kad drugeliai nuspalvino viską aplinkui. Ne. Baltriškės per šventas Velykas dažniausiai yra nyki vieta. Po žiemos viskas pilka ir niūriu. Keliai klampūs, daug tamsos, dar šaltas lietus vis primena, kad žiema ne taip seniai ir baigėsi. Šimtas skirtingų žmonių susirinko švęsti šventų Velykų. Vieni uoliai dalyvauja maldoje ir padeda broliams, kiti mieliau renkasi merginų ar vaikinų nei vienuolių kompaniją, o maldą ir tylą išmaino į muziką ir alkoholį. Ir vis dėl to broliai savo misiją išmano – aš ten sugrįžau dar ir dar kartą, o po studijų pasirinkau padovanoti jiems savo gyvenimo metus ir gyventi ten. Tai viena iš vietų mano gyvenime į kurią ne atvažiuojama, į Baltriškes visada yra grįžtama.

Sugrįždavau ten vėl ir vėl. Sugrįžtu iki šiol. Iš pradžių mane gindavo ne noras melstis, o noras pažinti žmones. Spalvingų ir įdomių žmonių minia, ilgi pokalbiai geriant arbatą ir klausantis istorijų apie tokį gyvenimą, kurį troškau gyventi. Sutikti šimtai žmonių, dešimtys draugų, kurie iki šiol yra didelė mano dalis, mano gyvenimo mokytojai ir statytojai. Smalsumas ir noras tapti tokiu, kokie jie yra, buvo mano stimulas, o tikėjimas atėjo mažais žingsneliais. Per pavyzdį, per valandas praleistas maldoje ir bandant susikaupti, per rankų darbą ir pokalbius, per piligrimystę prašant maisto ir nakvynes, skaitant ir rašant. Ieškant ir beldžiant į duris kažkur viduje savęs, ten kur dykumoje troškau gyvojo vandens ir duonos.

Per dešimt metų per daug nepasikeičiau, mano tikėjimas išliko toks pat silpnas, nesugebu eiti vandeniu ir perkelti kalnų. Nesugebu net dienoje rasti pakankamai minučių maldai. Esu sūnus palaidūnas grįžtantis pas tėvą iššvaistęs palikimą dešimtis kartų, o randantis tėvą taip pat džiaugsmingai manęs laukiantį ir maunantį naują žiedą, glaudžiantį prie krūtinės ir aliejų tepantį kaktą. Renkuosi muitininko maldą bažnyčioje, kai belieka mušti į krūtinę ranką ir atgailauti, o mane sodina garbingiausioje vietoje. Pavargau laukti kol būsiu išmestas iš vestuvių pokylio į lietų, kur loja šunys, laukiantys mano nuogų blauzdų. Sustingstu bažnyčioje, pakeliu akis į kryžių ir matau jame, kad per šiuos dešimt metų nebuvau vienas. Kad mano maldos ir troškimai buvo išpildyti. Kad esu apgaubtas malonės ir meilės. Bendruomenė atrasta Baltriškėse nešė mane kai man buvo per sunku eiti. Kai džiaugdavausi pabėgęs nuo religijos dogmų ir pasileisdavau nešamas laisvės ji manęs laukdavo, kai tuščias ir nešvarus grįždavau, nes neturėdavau kur eiti. Kai gyvenime turėjau rinktis, ar tapti klajūnu ir gyventi tik dėl savęs, keisti miestus, keliauti per šalis ir kitų gyvenimus ar sustoti ir išmokti kažką kurti - aš išvažiavau į Baltriškes ir pasilikau. Metams.

Metai laiko vienuolyne buvo pilniausi mano gyvenime. Nusikirpęs savo ilgus plaukus, aš nusikirpau savo laisvės sparnus ir iškeliavau gyventi į kaimą, mokytis tarnauti ir paklusti, atiduoti savo laisvę į kitų rankas, valgyti tai kas bus padėta ant stalo su tais, kurie susės tą dieną aplink. Kartais su ištatuiruotais kaliniais kartais su vyskupais. Kartais su klajūnais, kartais su tais, kurie savo laisvę padovanojo būriui vaikų. Kiekvieno iš jų istorija buvo nauja pamoka man. Bendravimas yra svarbiausias bendruomenėje. Mes kartu valgydavome, kartu dirbdavome, kartu melsdavomės. Jei vienas sirgdavo ir kiaurą naktį vaikščiodavo koridoriumi, kiti tai jausdavo ir negalėdavo užmigti. Iki šiol suprantu, kiek daug džiaugsmo gali suteikti viena šokolado plytelė dešimčiai ir atiduota paskutinė cigaretė. Arba kaip gera išvysti pažįstamą veidą, kai visą savaitę bendravimo trukdavo. Arba sužinoti, kad čia savaite mano eilė važiuoti į misijas, palikti vienuolyną ir autobusiuku keliauti po Lietuvą, kalbėti mokyklose apie savo pasirinkimą ir gyvenimą. Didžiulė prabanga negalvoti apie materialus dalykus ir gyventi gyvenimą viduje. Praleisti valandas maldoje ir meditacijoje, kasdien dalyvauti mišiose.

Malda tai nėra vien susirinkimas bažnyčioje, tai nėra skaitymas iš brevijoriaus ir išmoktų potierių kartojimas. Malda man buvo sunkiausias susitikimas su Jėzumi. Visada buvau vienišius, mėgau būti vienas, galvoti dalykus eidamas ar patogiai įsitaisęs ir niekada nesupratau tų, kuriems reikėdavo kito žmogaus, kad jie būtų laimingi. Iki šiol atsargiai žiūriu į žmones, kurie nemoka pabūti vieni. Man tai kvepėdavo nesugebėjimu susidraugauti su savimi, kai triukšmas ir kiti žmonės nustelbia spengiančią tylą viduje ir tu pabėgi iš vidaus į išorę. Plauki paviršiumi, kalbi niekus, juokiesi iš nejuokingų istorijų, o iš tiesų ieškai pritarimo kitame žmoguje, kad su tavim viskas gerai, kad iš tiesų nori būti išgirstas ir priimtas. Man patiko būti su savimi, laikiau save geru draugu ir mano didžiausias iššūkis maldoje buvo pabėgti nuo savęs ir leidimosi žemyn į save. Kiekvienas maldos laikas buvo pagunda tiesiog tą laiką praleisti virtualioje terpėje, kurioje kurdavau eilutes, svajones, analizavau gyvenimą ir žmones. Aš pats sau užstodavau ir vis dar užstoju Jėzų, todėl kiekviena malda man kova. Ir tik kartais, kai gilią naktį per adoraciją, kovojant su miegu ir savimi man pavykdavo susitikti su Jėzumi, tada mano skepticizmas ir filosofija nutildavo prieš transcendenciją. Pakeldavau akis ir būdavau, širdimi į širdį. Tos akimirkos tai ne atlyginimas už ilgas praleistas valandas, tai dovana, už kurią taip ir nesugebėjau atsidėkoti. Bet aš stengiausi.

Svarbiausių dalykų išmokau labai paprastai. Stengtis priimti kitą tokį koks jis yra aš išmokau, kai buvau priimtas bendruomenėje. Broliai neklausinėjo mano gyvenimo istorijos, jie šypsojosi, kalbėjo apie paprastus ir primityvius dalykus, domėjosi, o svarbiausia, jie gyveno ir kalbėjo tuos pačius dalykus. Tame tilpo visa teologija ir filosofija. Kalbėti apie paprastumą geriausiai sekasi tiems, kurie gyvena kaime, dirba savo rankomis, kurių kišenėse neskamba išmanieji, o mašinos dugnas kiauras. Kalbėti apie maldą geriausia sekasi šviesaus veido žmogui, nes malda ir gyvenimo būdas šviečia veide. Šie broliai tapo man gyvenimo pavyzdžiu. Jei nebūčiau išsigandęs ir suabejojęs – būčiau vienu iš jų.

Vienuoliktą kartą nuskambėjo prisikėlimo varpai. Jie aidi dar kelis mėnesius širdyje, kai dar šypsausi ir prisimenu akimirkas, žmones, viltį ir prisikėlimo žinią. Tai svarbiausia mano metų šventė, prisikėlimo triumfas gyvenimo tamsoje, tai Kristus ateinantis į mano gyvenimą ir jį keičiantis. Tai dešimt metų trunkanti meilės istorija - mano laimės šaltinis įtekantis į mano gyvenimą ir nuspalvinęs mano dekadą džiaugsmu, o vidų pripildęs ramybės.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. Danielius:

    Kai pirštu į dangų.

  2. irena:

    labai patiko. Toks jau musu, visu zmoniu likimas atrasti tuos pacius dalykus, bet kiekvienam atskirai ir savo laiku.

  3. irena:

    …bet tavo pranasumas!!! as nemokeciau taip tiksliai saves isreiksti.

  4. Labai gilu ir labai jausminga… Prisipažinsiu, teko keletą kartų tai perskaityti, kad aiškiai suprasčiau, bet suvokiau- tai tiesiog genealu :)

Rašyti komentarą