BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Grįžimas

Traukinys jau važiavo Kauno priemiesčiais, kai supratau, kad karas nepažeidė bėgių, arba jų rekonstrukcija buvo greitesnė nei mano grįžimas. O kaip greitai aš grįžtu? Kalendorius nereikalingas tam, kuris nežino ar sulauks rytojaus, todėl jis jau seniai sudegė kuriant daug reikalingesnį laužą paryčiais, kai jau buvo nebesvarbu slapstytis, svarbiau buvo sušilti, išdžiūti. Daug dienų prabėgo ligoninėje laukiant švieaus proto, tuščiai žvelgiant į sienas ir vis nepavykstant susitikti su savimi. Kažkada esminis klausimas – kas aš esu virto tik butaforine žodžių konstrukcija. Manyje laikas matosi tik vietomis pražilusiais plaukais – šyptelėjau. Nors ir jie pražilo per naktį. Reliatyvusis laikas – stengiausi atsiminti protingas frazes po tiek laiko, kad atpratau mąstyti, kai kalbos buvo tik apie mirtį, valgį ir išprievartautas moteris. Kiek daug galima rasti savyje, gal ir viską prisiminsiu. Traukinys sulėtėjo, laikas išlipti, laikas sugrįžti. Reikia nutaisyti nugalėtojo šypseną, suimti tvirtai krepšį ir išdidžiai žingsniuoti purvinu grindiniu, matant raudoną kilimą. O juk kiek galvota apie šią akimirką, kai buvo sunkiausia, kai rytas atrodė neateis niekada, o jei ir ateis tai su priešo iškeltu šautuvu. Tada mintys apie sugrįžimą buvo ir maistas ir šiluma, tai buvo alaus skonis burnoje ir meilus moters glėbys. O dabar neįvyksta nieko patetiška, tas pats maloniai purvinas miestas, kuriame prabėgo beveik visas mano gyvenimas, ta pati stotis, į kurią kartais buvo palydima meilė, kartais tiesiog pamojavus ranka meilė išvažiuodavo visam laikui. Prekybos centrai, viešojo transporto sustojimo reklamos, liūdnos ir juokingos praeivių fizionomijos, viskas taip pat. O gal aš niekur nebuvau? Gal tie keisti grybai miške ir šamanų žaidimai veikė ilgiau, nei sugebėjau suvokti? Ar čia buvo karas? Dėl ko aš kovojau, jei čia niekas nepasikeitė? Šyptelėjau, užsirūkiau ir atsisėdau ant suoliuko parke, kaip gera rūkyti nebijant, kad tave užklups, kad tylą pakeis pragaro triukšmas, kad kažkur vėl juokiasi vaikai. Reikia susikaupti ir grįžti namo, pradėti gyventi. Kur aš buvau ir ką veikiau, tai jau nebetaip svarbu. Jie man sakė, kad atmintis blokuoja tai, ko nesinori atsiminti, aš jiems neprieštaravau, tai būtų kainavę dar kelias savaites ramybės. Pakilau nuo suoliuko, reikia grįžti namo, pasveikinti šeimą, jei kas dar iš jos liko. Negalvojau apie ją išvykdamas į kovą, tai atrodė taip naturalu, taip tikra, kad klausytis prisirišimo giesmių atrodė kvaila. Žmonės, plūstantys buriais geležinkelio, autobuso stotyse, oro uostuose buvo triukšmingas mano nuomonės teisingumo patvirtinimas. Mes turime vykti į kovą. Nesvarbu ar kova teisinga, ar už laisvę, ar kažkas nukentės. Pinigai krepšyje sudarė didžiąją bagažo dalį, tik tai man ir liko. Visą kitą pasiglemžė kova. Artėdamas prie savo gimtojo rajono stebėjausi pastatų mažumu, žmonių pilkumu. Prieinu krepšinio aikštele, kurioje virdavo kovos iki kraujo dėl pergalės, dėl taško. Stovas be lentos, duobės aikštelėje ir naujos mašinos pastatytos tarp duobių. Sportas turbūt irgi persikėlė į frontą. Kelio maudulys priminė tas minutes, praleistas aikštėje kartais kovojant už savo šalį, kartais už rasę, o kartais už geresnes cigaretes. O gal tik todėl, kad pasimirštų, kad jau ryt reiks žygiuoti į frontą. Paklusti, žudyti – kitus, o labiausiai save. Čia niekas nebetiki pergale, šyptelėjau, o gal pergalės trofėjai išdidžiai stovi aikštėje. Kodėl tada kovoti? Tuoj iš po namų stogų išlys bažnyčios stogas su kryžiumi, išdidžioji, baltoji miesto puošmena daugeliu jaunystės naktų buvo švyturys namo mano alkoholio užlietam protui. Dabar irgi, nors jau senokai nieko negėriau. Bet bokštas vis nesirodė, bet nepajutau nerimo. Jokie bokštai ir kryžiai, nei knygos ir jų protingi autoriai, nei meno atstovai man jau seniai nieko nebereiškė. Kam tai tam, kuris kariauja? Karas pasiglemžia viską, kas gražu, kas neduoda naudos, kas tik išgalvota iliuzija. Kultūros atspindžiai dar kartais sumirgėdavo atmintyje, kai ryte reikdavo uždegti laužą ir plyštantys Biblijos ar Kanto puslapiai degdavo mėlyna išminties spalva. Gimtosios gatvės artėjo, kryžiaus nesimatė, nebuvo jokios baltos bažnyčios, jokio bokšto. Aš negalėjau paklysti, bet man nebereikia ir švyturių. Pagalvojau apie šeimą, ar įmanoma sujungti tai, kas karo kirviu buvo nukirsta per akimirką. Kodėl palikau viską ir išvažiavau kariauti, kartais to klausdavau savo bendražygių poilsio minutėmis. Ar jie laimingi savo pasirinkimu, tylėdavom šį atsakymą,  kai rūkydavom paryčiais, sušąlę, apimti snaudulio ir drėgmės. Daugelis buvo laimingi, jiems šio karo idėja buvo teisinga, jie net nemąstė kažkur grįžti, jie tapo naujaisiais niekada nesibaigančio karo piliečiais. O aš stovėjau priešais namus ir mačiau šio karo kainą – mano namų vietoje buvo tik smegduobė.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą