BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Oslo užrašai.

Pirmąkart gyvenime išlipęs į skandinavišką lietų nuskubėjau link oro uosto vidaus pastatų. Prisigretinau prie skubančios moters, kad išvengčiau griežto muitininko veido, bet kur naujokas apgaus senį, pasiėmęs į rankas mano pasą jis žvelgia man į akis ir užduoda paprastus klausimus, o aš ramiai atsakinėju, nors norėjosi juokauti, bet kam tos problemos. Patikėjęs (arba ne) mano versija apie kelias dienas, kurias atvažiavau praleisti Osle jis ištiesė mano pasą ir aš įžengiau į Norvegiją.

Iš pradžių norėjau pamankštinti senai naudotą nykštį, bet užteko keliolikos minučių lietaus ir norvegiško šaltumo sklindančio iš vairuotojų ir jau pėdinau į autobusą, kuris mane nuvežė į traukinį, o šis atvežė į Oslo centrą. Šiame mieste praleidau penkias pilnas visko dienas, kuriomis ir pasidalinsiu su jumis.

Patingėjęs pasitikrinti savo romingo galimybes dar būdamas Lietuvoje , Norvegijoje likau be ryšio. Neturėdamas išmanaus telefono ir nerasdamas interneto kavinės negalėjau susisiekti su savo vedliu po Oslą ir norvegų kultūrą. Nutariau apsukti vieną ratą centre ir ieškoti patrauklaus veido, kad parašyčiau žinutę. Nemėgstu prieiti prie žmogaus ir prašyti, todėl kai mane užkalbino Green peace aktyvistas nutariau juo pasinaudoti. Jis man pasakojo apie Indonezijoje kertamus miškus ir nykstančius tigrus, apie didžiąsias korporacijas, kurios naikina ir grobia gamtą, aš suprantamai linkčiojau galvą ir pritariau, kad svarbiausia mano pagalba yra žinutės skleidimas, tapimas vienu iš balsų. Kai priartėjome prie techninės dalies niekuo padėti jam negalėjau, nes neturėjau nuolatinės gyvenamosios vietos Norvegijoje ir neturėjau kreditinės kortelės, tada paprašiau jo telefono, kad galėčiau parašyti žinutę ir po keliasdešimties minučių jau susitikau savo draugą, kuris vedė mane per Oslo gatves, kalnus ir fiordus, kultūrą ir ekonomiką.

Budistinė ramybė per greit lekiančiame laive. Išgėrę aštrios chai arbatos su latte puta palyginom ją su pardavinėjame Baltuose Drambliuose ir patraukėm link prieplaukos kur viešąjį transportą atstoja keltai. Įsėdom į tą, kuris ruošėsi išplaukti ir išėjom į denį mėgautis jūra ir sūrainiais iš makdonaldo. Keltas plaukė vis greičiau ir tolo nuo artimiausių salų, kurias tikėjomės aplankyti. Kelionė tęsėsi ir nė vienas nežinojom kur plaukiam. Didžiulės bangos kurios sukeldavo mūsų keltas ir vėjo dvelksmas į galvą pradėjo plauti galvą ir aš vis labiau panirau į kelionės džiugesį. Atplaukėm prie nepažįstamo kranto, paaiškėjo, kad tai paskutinis keltas ir jei čia sala, tai teks nakvoti. Po kelių minučių tyrinėjimo supratom, kad tai tik vienas iš Oslo rajonų nutarėm pėsčiomis palei krantą keliauti atgal, kai ženklas negailestingai rodė 22 kilometrus iki centro. Man labai patinka vis labiau pamirštamas pokalbio žanras einant. Kai pro akis keičiasi peizažas, taip keičiasi ir temos, kartais sustabdomos vieno ar kito mostelėjimo ranka į patrauklų akiai objektą. O pro šalį nebijodami krentančio šlapio sniego vis prabėgdavo sportuojantys žmonės. Rajone prigriebto sumuštinio su vokiška dešrele ir agurkais užteko dar keliems kilometrams ir įsėdę į autobusą parvažiavom namo.

Tauta nebijanti sniego ir tramplynų. Kitos dienos ryte išvykom į kalnus. Į vietą, kur vyko Lilehamerio olimpinės žaidynes veža metro, priklausantis centrinei miesto zonai. Metro išlindo iš tunelio ir kopė į viršų, tankus rūkas uždengė visą miestą ir panoramą, o vagonas buvo pripildytas įvairaus amžiaus norvegų, pasiruošusių slidinėti. Skirtingo dydžio slidės skirtingai kojai, tiek tai, kuri vos pradėjo vaikščioti, tiek tai, kuri jau vaikščioja ištisas dekadas. Užkilę išsiaiškinom, kad visai smagu būtų palakstyti su rogutėmis, vėl pakilti su metro ir taip kol atsibos. Bet krentanti šlapuma ir šlapias sniegas atrodė nešiltas, todėl pasirinkom tik pasivaikščioti, ėjom plačiais lyg gatvėmis takais, kur pernai vyko pasaulio biatlono taurė, vis saugodamiesi greitų slidininkų, kurie pračiuoždavo pro mus kaip labiau išsivystę gyvūnai. Išsukę iš pagrindinio tako leidomės žemyn, kol kelią pastojo žmonės paukščiai. Tai ant didžiojo tramplyno mažojo brolio besitreniruojantys sportininkai vienas po kito bandė įveikti žemės trauką ir skrieti. Krūptelėdavau su kiekvienu nauju nusileidimu, o jie kaip skraidyti besimokantys gandriukai nusileisdavo ant slidžių ir vėl kildavo keltuvu. Tokia jų diena, tokios ir pramogos. Grįždami į miestą sutikom visą klasę pradinukų ar vos vyresnių, kurie ginkluoti slidėmis grįžo iš dar vienos pamokos kalnuose. Šiaurės žmonės myli sniegą ir kalnus.

Kalnų upės jazzas. Po pietų patraukėm aplankyti universiteto, pasitikrinti internetus ir sugalvoti ką veikti vakare. Viename iš džiazo klubų, kuris finansuojamas kultūros ministerijos vyko koncertas į kurį ir patraukėme šalia Oslui tinkančio, bet kitame mieste keistai beįsipaišančio upelio pakrante. Kalnų upė triukšmingai skynėsi kelią į miesto centrą. Suoliukai išdėstyti ten, kur upė įveikdama kliūtis virsdavo kriokliu buvo labai tinkama vieta pasigrožėti ir paskanauti sidro. Nuo kritimo susidarantys garai ir verdantis nuo greičio vanduo bėgo jau šimtus metų, šioje vietoje buvo įkurtos pirmosios hidroelektrinės, o barų langų ir bėgančių žmonių akys pagarbiai stebėjosi upės jęga. Upelis nutekėjo savo vaga, o mes pasukom į miesto centrą. Nusitraukiau nuo galvos šlapią kepurę ir prasegiau striukę, kad mano marškiniai mane atverstų iš smalsaus keliaujančio valkatos į snobiško džiazo mėgėją. Koncertas buvo gražus, beveik pilna salė rodė, kad žmonės čia myli ir išmano džiazą. Penki vaikinai ir mergina grojanti saksofonu jamino vienas po kito, kartais pradėdami groti visiems žinomas melodijas visi kartu ir tuo sukeldavo tylią pasimėgavimo bangą.

Lapės kalba mažame pasaulyje. Vakaras užsitęsė bevakarieniaujant, skaitant, bendraujant ir taisant dviratį, todėl kita diena prasidėjo vėlai. Susitikau centre su savo vedliu, kuris norėjo pasidalinti džiugiomis naujienomis. Šiandien Osle, prie stoties esančioje koncertų salėje groja Ylvis. Puikių, sarkastiškų, absurdiškų dainų ir šou autoriai-broliai laužo pranašų taisyklę ir yra šiltai priimami namie. Net per daug šiltai. Paskutinę dieną internete jau nebebuvo bilietų, o nuėjus paaiškėjo, kad liko tik vienas bilietas. Dviem per mažai. Nutarėm dar truputį pasilinksminti, užkalbinom baukštų bilietų perpardavinėtoją, sukūrėm kelias strategijas kaip atimti iš mažų vaikų su lapės kaukėmis bilietus, vedlys atmetė mano pasiūlytus bado streiko, įkaitų dramos ir mirštančio vaiko paskutinio noro metodus patekti į koncertą ir mes patraukėme į Aker brige, naujausią ir prabangiausią Oslo rajoną ant vandens, kur biurai ir gyvenamieji namai dalinasi erdve su konceptualiais meno kūriniais, metalo ir stiklo žaismu ant pastatų, maudykle ir praplaukiančiais laivais. Lupdami apelsinus prekybos centre ir žiūrėdami į lietų šypsojomės ir džiaugiamės savo vakariene prabangiausiame Oslo rajone. Dar lipniomis rankomis patraukėme į vedlio draugo gimtadienį, šventę, kurioje dingsta sienos. Mūsų laukė indas, dvi kanadietės, latvis ir keli lietuviai. Linksmai gurkšnodami škotišką viskį ir prancūzišką degtinę pavadinta jelcino vardu jie griovė pasaulio atstumus. O išeidami parūkyti į įspūdingą panoramą, kuri atsivėrė iš dvylikto aukšto pastato, jau ir taip pastatyto ant kalno, jie jautėsi šio pasaulio nariai. Valdovai, vergai, mokslininkai, vartojantys ir abejojantys. Su tokiu pačiu džiaugsmu keliantys taurę už ateinantį pavasarį, kuris tą naktį atsirado kalendoriuje. Su nieko nepasakančiu pažadu susitikti kitoje vietoje ir kitu laiku išėjau į lietų ir nuėjau į stotį pasitikti atskridusios savo draugės.

Niūri tauta nebijanti šalčio savo viduryje augina šilumos getą. Pirmasis muziejus, kurį aplankė buvo skirtas ekspedicijoms į ašigalį, tiksliau abu. Norvegų šaltumas ir gebėjimas būti šalčio dalimi padėjo jiems nukeliauti ten ir sugrįžti, ne visiems kartu, bet pakeltomis galvomis. Muziejuje galima rasti laivą, kuriuo buvo keliautą, daug daiktų ir daugiau informacijos. Ir kino salę su vienu filmuku. Daug interaktyvumo, tinka šeimai, patiko ir man. Po muziejaus keliavome į kitą miesto dalį, kurioje įsikūrė emigrantai. Įprastas šeštadienio apsipirkimo šurmulys priminė muges Lietuvoje ar didelį išpardavimą, kai žmonės apgula parduotuves. Tautybės maišėsi ir vikingiškos išvaizdos arijai tirpdavo minioje. Didelis vaisių, pupelių ir užkandinių skaičius jiems turbūt kvepėjo namais, saule ir šiluma, kurios jie ilgėdavosi stebėdami apsiniaukusį Oslo dangų. Papietavę Šri Lankos restorane išvažiavome į Gustavo Vigelando skulptūrų parką. Jau tamsėjantis dangus ir nesibaigiantis lietus buvo tinkamiausia instaliacija konceptualiam Vigelando realizmui. Šlapios ir niūrios skulptūros vaizdavo mus, nedrąsiai besiglaudžiančius vienas prie kito. Kartais žiūrinčius vienas į kitą, kartais skirtingomis kryptimis. Nuvargusius po dienos ir susėdusius suglaudus nugaras. Žiaurūs ir meilius. Besiblaškančius ir nenorinčius sušlapti.

Po vakarienės su vedliu patraukėme į naktinį Oslą. Klajojom po ofisų rajonus, kurie tušti ir milžiniški mus izoliuodavo nuo viso pasaulio. Tarsi pasaulyje nieko daugiau ir nebūtų, tik vietos, kur galima uždirbti pinigus. Tarp pastatų sustoję dviračiai, kurie niekada nevažiuos, bet jie nepasiduoda, o įnirtingai bando peršviesti lietų. Įsėdę į tramvajų nuvažiavome į dar vieną panoraminę vietą pasigrožėti miestu iš aukštai. Parke demonstruojamas kinas ant pušų viršūnių nenukreipė žvilgsnių nuo miesto. Jis buvo žemai, apšviestas, įrėmintas rėmuose, pagamintuose iš vandens ir kalnų. Susėdom ant skandinaviškų suoliukų, kurie pritaikyti nebendraujančiai grupei, nes sustatyti būtent taip, kad būtų nepatogu bendrauti, po vieną kėdę dideliais intervalais. Griovėm šį daiktų nepaklusnumą ir persisukę kalbėjomės. Apie miestą, žmonės, kurie vis išnirdavo iš tamsos ir prabėgdavo pro šalį. Žvelgiau į miestą, kuriame svajonės, pinigai, alkoholis kilo garais į viršų ir sproginėjo lyg burbulai. Juk nėra nieko tikro. Ir tas, kuris sėdi ant kalno turi visą miestą daug tvirčiau, nei tas kuris apačioje, giliai šachtoje kasa deimantus ir nieko nemato. Nusileidome į metamorfozės kamuojamą miesto centrą. Kuriame norvegai prisidengę veidus alkoholiu leido sau atsipalaiduoti. Keista buvo matyti žmones, kurie dar dieną, važiuodami metro žvelgdavo pro langą, kol šnekėdavo su savo draugu, o dabar jau šypsojosi, grūdosi į pabus ir ieškojo laimės, meilės ir šilumos savo ledo karalystėje. Kiekvienas populiaresnis pabas buvo apgultas, eilės driekėsi dešimtimis metrų. Patraukėme savo amžiui tinkamam klubui, kuris įsikūręs Jaunimo aikštėje. Klubas atrėžęs dalį požeminio garažo priėmė žmones tik nuo 23 metų todėl jis buvo tik pilnas, bet neperpildytas. Grojo patraukli ausiai elektronika, kurią DJ dar paskanindavo gitara. Besišypsančios norvegės, šokantys ir akyse laisvėjantys žmonės buvo puikus spektaklis, kurį stebėjom kol gurkšnojom alų ir kalbėjomės. Naktinis autobusas vežė gaują studentų namo. Palaukę, kol visi išsiskirstys nuėjome prie paskutinio šiandienos taško. Nemokamo maisto dalinimo punkto arba kitaip vadinamo šiukšlių konteinerio. Freeganizmas Lietuvoje sunkiai skinasi kelią į populiarumą, o štai Osle sužvejojome maisto už kelis šimtus kronų. Su pilnais pirkinių krepšiais atrodėme kaip aplankę visą naktį veikiančią parduotuvę. Tam tikra prasme taip ir buvo.

Sekmadienį pakilome į kalnus su metro, atsisveikinti su žiema ir apsnigtais medžiais. Jie tapo dar viena norvegiška skulptūra ir imitacija. Prislėgti, bet tvirti. Vieniši, bet apsupti kitų. Nusileidę ėjome į Oslo nacionalinę galeriją. Pikaso, Gogeno, Matiso ir kitų aukščiausios klasės kūriniai, nemokamas įėjimas sekmadieniais ir jokių grūsčių. Prie žymiausio Muncho darbo Klyksmo eilių irgi nebuvo, tik norvegas kažką pasakojo savo susidomėjusiam baltapūkiui sūnui. Karštas šokoladas ir paskutinė kelionė pagrindine Oslo pėsčiųjų gatve į stotį. Čia kelionė turėjo ir baigtis. Autobusas-lėktuvas-lova. Dar kritiškas žvilgsnis į kokį emigrantą ir stereotipų taikymas. Bet užsupti autobuso šilumos mes pražiopsojom stotelę. Autobusas važiavo visai šalia oro uosto, skelbdavo stoteles, jei būdavo išlipančių jie paspausdavo stop mygtuką. Laukėm savo stotelės vardo, bet pamatėm, kad oro uostas jau tolsta. Kelios minutės dvejonių ir jau bandau įtikinti vairuotoją sustoji, pakelėje ar degalinėje. Jis pamurmėjo po nosimi, kad tai nelegalu ir sustojo. Iššokus iš autobuso geriau nepasidarė, delsimas ir derybos kainavo per daug laiko, kad saugiai spėtume į lėktuvą laiku. Prieš sniegą patraukėm per tiltą, žinojau, kad Norvegija ne pati geriausia šalis tranzuoti, bet kai reikia, tai kelio fėjos parneša ant rankų. Dar nespėjus pereiti tilto jau pamatėm tolėliau už mūsų sustojusią mašiną, kurioje užteko ištarti slaptažodį, kad vėluojam į lėktuvą ir jau važiavom link oro uosto. Greit pamatėm ženklus, kad iki jo šeši kilometrai. Taigi klausimas ar būtume spėję, jei būtume ėję pėsčiomis.

Lėktuvas kietai pasitiko Vilniaus oro uosto dangą. Kelionė baigėsi. Daug minčių, daug naujų kelių, daug vilties. Po kelionės visada norisi siekti daugiau nei turi, daugiau nei kasdienių užduočių vykdymas ir pliusiukų dėliojimas. Tas noras atrasti, stebėtis, džiaugtis, dalintis. Norvegija - graži šalis su nuolat pro šalį prabėgančiais žmonėmis. Norisi sugrįžti ir traukti šiaurės link, su palapine, per kalnus, ežerus ir fiordus. Nes keliauti, tai nuolat keistis.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. paulius:

    Žinai, labai daug asmininių atoveiksmio šuolių skaitant tavo minčių srautą. Ypač patiko ėjimo žanras, kurio pasigendi. Benai plaukiam į Nidą

Rašyti komentarą