BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Partizanas I

Namuose buvo šilta, bet nerimas bėgiojo visų nugaromis. Neryžtingai po kambarį vaikščiojo Jonas aplink mažą kuprinę, kur tilpo nedidelė jo manta. Tėvo rankoje neužgeso pypkė, tuščiomis akimis jis žvelgė į kambarį, Joną, kampe žaidžiantį mažąjį Antaną,  o mama ruošė maistą, kaip ir kiekvieną vakarą, bet kitaip, įgudusios jos rankos, šįkart vis paleisdavo iš rankų tai peilį, tai bulvę. Vienintelė Marija nesidrovėjo. Stovėjo įsirėmusi į duris ir savo lieknu kūnu bandė jas užstoti, o gal iš vis panaikinti, kad tik išsaugotų tą praeities idilę, kai visa šeima vakarus leisdavo kartu, kalbėdavo, dainuodavo, kada nebuvo baimės. Šiandien tai žlunga, Jonas išeina. Jos brolis, pagrindinė jėga ūkyje, kantrus Marijos klausytojas ir Antano žaidimų draugas. Jis laukė vidurnakčio, kada išgirs tylų beldimą į duris. Jonas nesuprato, kas vyksta. Paskutinė savaitė buvo beprotiška, kaime pradėjo dingti vyrai, vieni patraukė į mišką, kiti jų gaudyti. Pasirinkimo nebuvo, o Jonas ir nenorėjo nieko rinktis. Nuo vaikystės mokintas mylėti tėvynę jis tai darys ne tik žodžiais. Ginklu, kuris toks svetimas jo rankoms. Jis stebėjo savo šeimą: tėvai, kurie anksčiau taip džiaugėsi jo patriotiškais eilėraščiais, jo meile tėvynei ir Dievui dabar tapo nebyliais, jie norėjo, aišku, kad norėjo atkalbėti, tėvas pasakojo apie karo beprotybę, kad iki šiol sapnuojąs mirtį, ir kad tik meilė ir tikėjimas padėjo jaunam tėvui išgyventi fronte, kad paėmęs ginklą nuo ginklo ir žūva, kad dar visai neaišku, kur gerieji ir kur blogieji, bet tuo pačiu tėvas suprato tą laukinį sūnaus norą, jausti plieną prie rankų, mirtį, kad tai dabar nusmelkė jo protą. Jis žinojo, kad sūnaus nesulaikys, kaip nesulaikytų ir savęs paties, jei būtų jaunas. Mama išgirdus nuleido akis, paėmė jo ranką ir spaudė, pasikūkčiodama. Ji nebuvo silpna moteris, Jonas nematė jos verkiančios anksčiau, tik kartais nubudęs anksti ryte girdėdavo kažką panašaus į tylų verksmą iš tėvų lovos pusės. Ji bandė suspausti jo rankas taip, kad Jonas pajustų visa, kas tuo metu dėjosi jos širdyje, kai ji pakėlė akis, jis jose išskaitė daug, labai daug, jis matė jose tą rūpestį, kuriuo ji kaskart pasitikdavo grįžtantį, matė meilę, kurios Jonas kartais net gėdijosi, bet net dabar užaugęs jis dažnai jausdavo mamos apkabinimą, kaip vieną maloniausių prisiminimą. Matė nerimą, begalinį nerimą. Tose giliose, išmintingose akyse tilpo viskas. Bet Jonas nepakeitė savo sprendimo. Tik palaikęs mamos rankas, pabučiavo jas ir atsiprašė. Jis nebuvo kietaširdis, buvo jautrus grožiui, gėriui, tiesai. Paklusnus tėvų sūnus, pilnas džiaugsmo. Bet jis jau apsisprendė, valandas sėdėdamas prie ežero, žvelgdamas į vandenį jis galvojo, ką pasirinkti. Kaimas buvo pasidalinęs, pas vienus naktį ateidavo svečiai, pas kitus dienomis. Abeji prašė ar reikalavo maisto, abeji meiliai žvelgė į mergaites, abeji klausydavosi garsų ir nepaleisdavo ginklų iš rankų. Jis negalėjo eiti į liaudies būrius, naujoji tvarka nebuvo jam miela, jis prisimindavo rusų kareivius, kai frontas per karą driekėsi netoliese, prisiminė ir tai, kad tėvas kovojo už Lietuvos laisvę, buvo sužeistas, bet Jonas didžiavosi juo. Todėl atsistojo, šyptelėjo ežerui, ir grįžo krautis daiktų. Tai buvo dieną, o dabar jis nerimavo. Negalėjo tikėtis, kad taip suskys, kad ris ašaras matydamas Mariją, tėvus, tik žiūrėjo tarsi norėdami atsižiūrėti, tarsi daugiau nematys. Jam buvo sunku suvokti, kad gali negrįžti. Jis grįš. Tvirtai pažadėjo sau. Bet kaip tai ištarti tvirtu ir pasitikinčiu balsu. Kaip juokauti kaip anksčiau, kaip žvelgti šeimai į akis? Jis mėgo mišką, gerai jį pažinojo, girdėjo, kad išėjo ir keletas jo draugų. O gal tai tik gandai, moterų kalbos prie šulinio. Temo besibaigiančios vasaros diena, kambarys vis labiau nėrė į tamsą, anksčiau juk visi jau miegodavo šiuo metu, o dabar niekas neskuba, užsidega kelios žvakės, tokios branginamos ir slepiamos ypatingai dienai, ir ji atėjo. Su tamsa ateis jie, ateis ir pasiims Joną, šiandien jie tėvams nebe atrodė taip teigiamai, tik avantiūristai, išdrįsę ginklu kovoti prieš didžiulę imperiją. Ar tikrai už Lietuvą, o gal tik už savo ambicijas, praeities klaidas, kurias miškas paslepia. Tėvas kostelėjo, užtraukęs paskutinį kartų dūmą ir pamojo sūnui, palaimino savo plačiu, sudiržusiu delnu, ir nušlubavo į kampą. Atsigulė į lovą, su viršutiniais rūbais, nusisuko į sieną ir bandė užmiršti viską. Jis žinojo, kad neužmigs, kad sulauks beldimo, kad jis jau niekada ramiai nebemiegos. Jis beveik pamiršo karo košmarą, dabar jis grįš, tik sapne bus nebe jis, o jo sūnus. Miegok, o aš budėsiu, kuždėjo jis tyliai sau. Bet ta mintis buvo išsakyta tik neaiškiu kuždesiu. Mama paguldė Antanuką, kuris dar nieko nesuprato, tik jam buvo keista, tas nerimas, ta tyla, jis irgi bijojo. Dar nežinojo ko, bet rytoj būtinai paklaus Jono, juk Jonas viską žino. Marija pašaukta mamos atsitraukė nuo durų. Naktis ateina, laikas slėptis, laikas baimei, niekada nežinai kas stovės už durų, ko prašys ir ar kantriai lauks. Gal tik paprašys maisto, o gal parodys duris ir lieps išeiti. Mergaitė jau nieko nebegali pakeisti, jos ašaros jau gausiai aplaistė aslą,o duris stovi ir tada, kai į jas nesiremi visu kūnu, Jonas nebe pakeis sprendimo, tėvai neuždraus jam išeiti, o ji? Juk niekas nepagalvojo apie ją, kokia jos nuomonė. Ji jau pradėjo susitaikyti su savo padėtimi šeimoje, bet viena kasdien šluoti namus, o kita prarasti brolį, kas ją apgins, kas išklausys, kas atneš riešutų, ir vesis grybauti. Marija irgi norėjo išeiti su broliu, bet niekas net nesiklausė, net nešyptelėjo, tai ne vienas iš keistų jos sumanymų, tai neįmanoma. Lauke sulojo šuo, visi troboje susižvalgė, kai šuo nenutilo Marija su mama susiglaudė kampe, tėvas pakilo iš lovos, Jonas tvirčiau rankose suspaudė kuprinę ir klausėsi tylaus barbenimo į langą. Tėvas atšovė duris, tamsoje nesimatė veido, tik pusiau uniforma vilkintis žmogus, su ginklu rankose, neidamas į vidų pamojo Jonui. Tai buvo akimirka, kai niekas niekam nežiūrėjo į akis, visi vengė akių, tarsi tiesos, tarsi priekaišto. Tyloje vaizdas liejosi su tamsa, niekas negalvojo, niekas neverkė. Buvo per vėlu. Jonas žengė į tamsą. Liko tik nepaklota jo lova ir šalia baigianti degti žvakė.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą