BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paskutinysis metafizikas

Besivystantis astrofizikos mokslas, vis pažengesni skrydžiai į kosmosą, pervertinti ir beprasmiai lenktyniavimai dėl pasiekimų dangaus sferoje atskleidžia vis daugiau faktinių žinių apie erdvę virš mūsų, anksčiau buvęs išskirtinai metafizinis pasaulis tampa fiziniu, fizikos sritimi. Griūvant kosminei metafizikai ryškėja pokyčiai filosofijoje, moksle, bet vienas nuolatinis kosmoso atskleidėjas išlieka – menininkas, kurio teptupas, plunksna, kaltas ar instrumentas sugeba atkartoti kosmosą. Kuriam nereikia skafandro ir pažangios technikos, kuriam užtenka beribio žvaigždėto dangaus, taurės vyno susilieti su kosmosu ir išlieti jį estetiniame lygmenyje ant popieriaus, drobės, įamžinti ir tuo pačiu išlikti žmonių, daiktų ir meno pasaulyje. Ši esė bus skirta aptarti metafizikos, meno, estetikos ir žmogaus santykius. Kaip keitėsi metafizikos raiška visuomenėje istorinėje perspektyvoje. Koks likimas ištiks menininką – paskutinįjį metafiziką. Estetikos reikšmę šiuolaikiniame diskurse.

Menininkas, pats to nenorėdamas perėmė sakralią metafizikos nešėjo vietą. Žvelgdami į ankstyvųjų bendruomenių šamanus, viduramžių šventikus ir šiuolaikinius menininkus galime rasti panašumų. Vien su šypsena žvelgiant, galima teigti, jog jų keistumas, nepritapimas, iššaukiantis elgesys, išvaizda yra pagrindinis panašumas, bet galbūt tai pasekmė to, ką jie daro, o ne priežastis. Pirmiausia, jų visų uždavinys nėra atsitiktinis, kasdieninių vaidmenų atlikimas. Tuo jie iškyla virš masės. Rankiotojai, medžiotojai, žemdirbiai, kariai, darbininkai, kontorų tarnautojai visada yra masės. Jie neturi vardų, asmenybių, jie, grubiai tariant, visuomenės įrankiai, ar saviįrankiai, reikalingi, kad civilizacija judėtų į priekį, kad užtektų maisto, ar popieriaus skiaučių, kuriems žmonės suteikė vertes. Klusniai, ar su revoliucija širdyje vykdydami savo roles, jie būtini visuomenei, bet jie neišlieka. Jų gyvenimuose nėra metafizikos, džiugu jei jie savo būtimi pranoksta daiktų būtį, normalu jei tai nepavyksta. Tai ne žmogaus laisvės ar teisių klausimas. Tai nenuvertina asmenybių, nenužemina jų socialinių vaidmenų, jie netampa prastais tėvais ir motinomis, nevykėliais vaikais ar nereikalingais seneliais. Jie yra visuomenė. Pagrindinė dalis duodanti spalvą ir toną. Bet jų kontrastas su sakraliais visuomenės atstovais yra akivaizdus.

Šamano atskirtis Sibiro kaime rodo jo ypatingą socialinę padėtį. Jis nedirbdamas laukų netampa tinginiu, jis neužmuša meškos ginkluotas akmens peiliu. Bet jį gerbia, jo bijo visas kaimas. Traukiasi iš kelio nepakeldami akių. Jis suteikia lietų, jis teisia ir gydo. Tai ko nesugeba raumenys sugeba jis, tai tikriausia metafizika. O kur tas mistinis tranzo šokis, atveriantis kosmosą ir visą kaimą priverčiantis pajusti transcendenciją. Be filosofijos diplomų ar fizikos tyrinėjimo. Vien šokiu, garsu. Tai sakrali meninė išraiška. Tai tikrovė, kuri iš metafizinės per ritualą tampa fizine, esančia tarp mūsų. Net jei šamanas po ritualo grįš į savo trobelę, mylės moterį, augins mokinį, jis bus paženklintas metafizikos ženklu. Jis pirmasis kosmoso atvėrėjas.

Krikščionybės aukso amžiuje – viduramžiuose, paženklintais taip pat ir tamsumo bei primityvumo epitetais, šventikai atliko ypatingą funkciją. Jie – tarpininkai, tarp dangaus ir žemės. Nors neatlikdami tokio stipraus ir išreikšto ritualo, sujungiančio kosmosą ir pasaulį, kokį atlikdavo šamanai, jie a priori tai darydavo. Masėms to užteko, kad paženklintų juos kitoniškumo žyme. Atiduotos žemės, mokesčiai, privilegija skirti karalius, karunuoti imperatorių, klausytis išpažinčių. Problema, kad visuomenei tai išliko kaip ritualas, jiems nereikėjo tiesioginio ryšio tarp pasaulio ir kosmoso. Eiliniui žmogui, kurio pramogos sudarydavo egzekucijų žiūrėjimas ir turgaus dienos nereikėjo kosmoso. Šventikas išliko kosmoso atskleidėjas de facto. Viena vertus, todėl, kad atstovavo ar paveldėjo šią privilegiją iš pradininko, šiuo atveju Jėzaus Kristaus, kita vertus, nes žmonės tuo tikėjo. Gal visiškai nesuprasdami keistos lotyniškos ritualų vedimo tvarkos, kuri dėl savo paprastumo nė iš tolo neprilygo eiliniam šamano lietaus šokio, bet ypatingos progos, kuriose dalyvaudavo vyskupai, kunigai, minios patarnautojų, kur smilkalai, grigališkasis choralas, procesijos sudarydavo kosminę patirtį. Tai sudarydavo dangaus patirtį, į kurį turėjo patekti tie tikintieji, kurie uoliai vykdė įstatymus ir pakluso luomui ir tradicijai. O kitiems buvo skirti nuožmūs pamokslai apie pragaro kančias, nesibaigiantį skausmą, kankinimus, visas baisybes, kurios tilpo į tuometinį žodyną. Žinant, kad to meto žmogus turėjo itin lakią fantaziją (jam jos reikėjo, kad turėtų ką veikti vakarais, o ir nebuvo kultūros industrijos, kuri fantazijos vietą užpildytų savo produkcija) tai šie taipogi metafiziniai potyriai atskleisdavo šventiką, kaip ypatingą, sakralų asmenį. Ir nors paprasto žmogaus akiai buvo matoma, kad šventikai taip pat valgo, geria, myli moteris ir rūpinasi savo giminėmis, jiems vis tiek buvo skirta privilegijuota vieta.

Aš sąmoningai nekalbėjau apie meno padėtį šiuose pavyzdžiuose. Šie metafizikos nešėjai šventikai, viena vertus, buvo menininkai tikrąją to žodžio prasme, jie kūrė ritualus, suteikė pavidalą, vardus daiktams, bet kita vertus, menas egzistavo ir pats savaime. Iš pradžių, tiesa, labai glaudžiai susijęs su ritualu, kaip piešinys oloje vaizduojantis mitologiją, medžioklę ir atstojantis kroniką. Po to menas atskyrė ir virto amatu, kai šventikai gimdė teatrą, puodžius jau darė meno kūrinį-daiktą, turintį funkciją. Toks meno išsiplėtimas byloja apie išlikusią metafizikos funkciją ir tuo pačiu sudaiktėjimą. Amato ir meno santykis visada išlieka keblus svarstyti istorinėje perspektyvoje. Estetikos motyvas ant antikinės vazos buvo neatskiriamas nuo vazos paskirties. Kaip ir edukacinis teatro motyvas. Taigi menas buvo neatsiejamas nuo visos egzistencijos. „Nesugadinti“ vartojimo praeities žmonės žaisdavo daiktais, spalvomis, ritualais. Pramoga, metafizikos ilgesys, praktiškumas viskas tilpo viename. Vėliau menas, kaip ir visa buvo pajungtas religijai, bet ir šis „kryžius“ nepasirodė per sunkus menininkui. Architektūros, dailės ir skulptūros šedevrai krikščioniškąja tematika atveria tokį patį kosmoso priartėjimą ir jo patirtį, nei dabartiniai, ar priešreliginiai krikščioniškąja šio žodžio prasme. Nes meną istorijos perspektyvoje sunku atskirti nuo religijos. Kaip vakariečiui sunku atskirti metafiziką ir religiją. Tokie ryšiai tarp meno ir metafizikos, kaip ir tarp transcendentinio Dievo ir metafizikos. Galima iškelti klausimą, koks ryšis glūdi tarp meno ir transcendentinio Dievo, bet ar nepasiklysime sąvokų žaidime, nes matematika šį uždavinį spręstų elementariai, išlaikydama lygiai tokį pat santykį tarp visų tryjų lygybių. Taigi menas visada išliko metafizikos apgaubtyje, daugiau ar mažiau nuo jo nutoldamas ar priartėdamas, įtakojamas epochos, savo paskirties joje, įveikdamas daiktus ar pasilikdamas jų įveikiamas. Šis darbas nėra skirtas meno istorijos tyrinėjimui, šis diskursas skirtas parodyti, kad nėra pamirštamas menas kaip toks istorijos perspektyvoje, ir metafiziniai meno aspektai nėra vien suteikiame sakralumo atstovams.

Pagrindinis vaidmuo čia skirtas šių dienų menininkui, paskutiniajam metafizikui. Visuomenė kuri edukacijos, mokslo pažangos pagalba sugriovė mitinį pasaulį, šamanus apskelbė narkomanais, jų vizijas – haliucinacijomis, ir pripažįsta šamaną tik vilkintį marškinius su surištomis už nugaros rankovėmis. Mitai virto pasakomis, tegul ir turinčiomis kažkokį tai mokomomąjį-pažintinį aspektą, bet tik tiems, primityviems padarams iš senovės. Šamanų apeigos beorganizuojamos turistams, ir „New Age“ bendruomenėse, kur viskas išsirutuliavo į priešpriešą dabartinei vartojimo kultūrai. Su religija, kalbant apie vakarų pasaulį, krikščionybe, pasielgta dar žiauriau. Dievas nužudomas, bažnyčia virsta ar yra paverčiame institucija, kurioje ritualas užgožia ritualo prasmę, tradicija tai, kas bandoma ja išsaugoti. Estetikos čia liko tik muziejaus pavidalu, kai iš bažnyčios išnešamas altorius ir prie durų pastatomas kasininkas renkantis pinigus. Metafizika viešame pasaulyje irgi yra įveikiama, ištrinama, paaiškinta. Fizika kvazipaaiškinimais lėtai, bet užtikrintai užima metafizikos poziciją. Kosmosas tampa vieta turizmui, mokslas kasdien pateikia vis naujas teorijas. Žmogus spaudžiamas kosminės, metafazinės, sakralinės netiekties. Ar galima ištrinti tai, kad slypi sąmonėje, tai, kuo gyveno ir tikėjo protėviai? Neetiška, bet tikslu, šypteli mokslas. Bet šioje, rodos, jau beprasmiškoje situacija pasirodo jis, paskutinysis metafizikas, šiuolaikinis prometėjas – menininkas. Grįžtant prie paralelių su šamanu ir šventiku, jis tas ekstraordinarus visuomenės narys, gyvenantis pagal tarsi kitus gyvenimo standartus. Aišku, reikia atskirti meną, kaip kultūrinės industrijos produktą masėms, kuris skirtas imituoti meną, imituoti estetiką, ir pagrindinis demaskavimo kriterijus yra tai, kad šis imitavimo menas yra nematafizinis, negelminis.

Jis tik estetikos adaptas masėms. Tai prekė, o menininkas – tai ne antikinis menininkas-amatininkas, o vien amatininkas, konvejeriu gaminamas menas yra iškrentantis iš apibrėžimo griežtąja prasme. Taigi objektas yra menas, išlaikantis estetikos ir metafizikos kriterijus. Tokio meno autorius, iškrenta iš visuomenės, tai nėra eilinis sraigtelis valstybės aparate. Taip, juridiškai, socialiai, tapatybiškai jis neiškrenta iš visuomenės, nėra nepriimtas savo tarpe, bet menininkas sugeba išlaikyti savo specifinį statusą. Šis statusas pats savaime nėra metafizikos garantas, ne nepriklausomybė visuomenei atveria metafiziką. Tai greičiau pasekmė veiklos, pasidavimo kosmosui. Menininkas atkartoja kosmosą: „. Žodžiu, menas, kaip kosminė patirtis, yra filosofijų ir mokslų, pripažįstančių pirminę meno atskleidžiamą kosminę patirtį, sąlyga.“[1] Jis kuria daiktus, idėjas, vaizdą. Nesiekdamas mokslinio tikslumo, atkartojimo tobulumo. Juk neįmanoma atkartoti to, kas sukuriama originaliai. Kurti mitiniame pasaulyje buvo dievų privilegija, krikščionybės amžiuje Dievo-kūrėjo. Dabar menininkas atsiduria šiame kūrėjo vaidmenyje. Tai nėra siekiamybė tai skurdi realybė. Skurdi dėl prarastojo rojaus, skurdi dėl menininko vaidmens, ir meno reikšmės dabartiniame pasaulyje. Nors menininkas ir išlieka metafizikos perteikėjas, kam reikia metafizikos, kai ji įveikta ir užvaldyta. Žmogus išpildęs biblijinį uždavinį užvaldyti gamtą perkelia šį uždavinį ir į metafizikos plotmę, po gamtos ateina metagamtos eilė. Kosmosas tampa nebe šokio, gyvybės energija, bet apibrėžtas ir apskaičiuotas objektas, vien mokslo objektas. Menas išgyvena krizę dėl vaizduotės prarasties. Jei viduramžiais vaizduotė buvo esminis žmogaus laisvalaikio praleidimo būdas ir garantas, tai dabar ji virsta dirbtinė, visi vaizdai, galimi ar negalimi yra nupiešiami medijų, galingų kompiuterio programų, ir vaizduotė nyksta. Dragonai ir ateiviai nebegyvena mūsų sąmonėje, jie egzistuoja komiksuose, 3D filmuose, interneto portaluose. Kam tada reikalas menas, kuriame vaizduotė išlieka esminis suvokimo, grožėjimosi ir supratimo įrankis. Kaip atspindėti kosmosą, jei nebėra įrankių tai suvokti.

Postmodernistinė filosofija skelbia individualaus meno žūtį: „Šiuolaikinio didžio meno kūrinio betiksliškumą gimdo rinkos anonimiškumas. Šie reikalavimai tiek daug kartų parduoti, kad išvaduoja menininką nuo būtinybės laikytis apibrėžtų sąlygų, žinoma, tik tam tikru mastu, nes jo autonomiją, vos pakenčiamą, per visą buržuazinę istoriją lydėjo neteisybės momentas, galu gale atvedęs prie meno socialinės likvidacijos.“[2] Estetika tampa tik tai, ką galima parduoti, absurdo pasaulio žmonės sugeba priklijuoti etiketę net kosmosui. Visas šis Adorno ir Horkheimerio skyrius skirtas meno padėčiai kultūros industrijos akivaizdoje, tai yra didžiulo socialinio konstrukto, teikiančio žmonėms pramogas ir laisvalaikį, imituojantis meną, užimantis vaizduotės vietą, paneigiantis metafiziką. Tokioje terpėje turi egzistuoti šiuolaikinis metafizikas-menininkas. Galima suprasti, kodėl kyla visas antimeno judėjimas, Fluxus, avangardo ir kiti judėjimai. Tai kova prieš sistemą už meno, kaip estetikos išsaugojimą, net jei estetika pasislenka į pseudoestetikos sritį ir pradedama žaisti gražu-bjauru ribiškumu. Net jei kyla šleikštulys, o ne žavesys žvelgiant į kosmoso projekciją realybėje. Tai meninko unikalumo kaina. Išlikti nuošalyje standartų ir kainų, vartojimo ir ekonomikos pasaulyje. Visuomenei malonumą suteikia kultūrinė industrija, menas nebeturi būti malonus. Tai nėra meno dekonstrukcija, tai evoliucija, siekianti išlaikyti metafizikos giją. Kosminis šokis susiduria su šokio ant stulpo patrauklumu ir erotiškumu. Tai ką šoko šventikės siekdamos susilieti su kosmosu prieš nuogybės demonstraciją masėms. Atvirumas čia kokybės kriterijus, dirbtinumas – estetika. Imituota, padirbta estetika.

Taip menininko-metafiziko uždavinys pasunkėja. Daiktų ir tapatybės kūrėjas postmodernybėje susiduria su konkurencija. Tai, kas buvo išskirtinai šamano-šventiko-menininko privilegija tampa produktu. Estetikos krizės akivaizdoje mes užsisukdami voverės rate kartojama, kas yra gražu ir kas ne. Neišlavintas skonis kokybę ir estetiką vertina kaina, prekės ar autoriaus vardo garsumu. Daiktai, prarandantys savo kosminę vertę. Nė todėl, kad kosmosas pasitraukia iš mūsų pasaulio, todėl, kad jį ištraukiame, išsiurbiame. Mickūnas teigia, jog: „Visas kosmosas yra cikliškas ir ritmiškai dinamiškas. Šiame kosmose bet kokia daiktų, įvykių ar būtybių esmė yra beprasmė, nes nėra jokių daiktų pastovumo, nėra kokios nors nekintamos vietos, o jei jos yra tai tik kada jie vėl pasirodo cikliškame laike.“[3] Šis kosminis cikliškumas išlieka, yra amžinas ir tik mokslo formuojama linijinė perspektyva grumiasi su kosmosu. Visi argumentai apie metafiziką išsakomi fizikos kalba, taigi mokslo kalba, kuri nepripažįsti mistifikuotos metafizikos. Sugriovus, ar kaip mokslininkai teigtų išsprendus šią skirtį atsiveria „tiesos“ pasaulis. Kuriame šokis virsta sportu, dailė, tapyba – skaitmeninė masių fotografija, skulptūra – grafiniu dizainu. Viskas, kas priklauso metafizikos sričiai perkeliama, pritempiama iki lentynėlių, prieinamų „mokslo“ analizei ir vertinimui. Daiktų ir tapatybės kūrimui pasitelkiama kultūros industrija, pelno ir ideologijos fabrikas, gaminantis patenkintas, ramias mases, ironiškai jas vadinant civilizuotomis ir kultūringomis. Nes kai fabrikas gamina kultūros standartus jo paties kriterijų neapibrėžtumas virsta didžiausiu jo minusų. Ir tik mažas vaikas, išsitepliojęs visą kūną, susikaupęs ir girdėdamas kosmoso šauksmą , rankomis tepliojantis sienas ar popieriaus lapą išlieka menininku, kuriantis neimituotą estetiką.

Metafizikos ilgesys užlieja mases, kai tais pačiais taktais sukuriama šimtai dainų, kai simfonijos sutrumpinamos iki cigaretės surūkymo laiko. Kur žmogui, pasimetusiam ir ieškančiam kosmoso sąmonės srauto rasti paguodą? Negalima kalbėti apie meno pabaigą, reikia kalbėti apie meno revoliuciją, apie ilgesį, kuris virs kova dėl pasidavimo amžinam kosminiam šokiui, kai šokio žingsniu keliausi per pasaulį, kai visas kosmosas šoks su tavimi ir tavyje. Kai energija bus konstruktyvi, o ne griaus meno pasaulį. Kai klasikos kūriniai atgims ir bus šviesa visuomenei.


[1] Algis Mickūnas, Menas kaip pasaulio suvokimo perversmai, P 3,

[2] Max Horkheimer, Theodor W. Adorno, Apšvietos dialektika, Margi raštai, Vilnius, 2006, Kultūros industrija, P 205,

[3] Algis Mickūnas, Menas kaip pasaulio suvokimo perversmai, P 5,

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. Na manau, kad šiais laikais metafizikos ilgesys aplanko vis mažiau žmonių, kažkaip pastebiu, kad šia sritį užgožia kiti, su naujaja karta susiję mokslai…

Rašyti komentarą