BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pašok man pavasarį

Ar pameni mane? Tai vienintelės šiltos akys, kurias matei minioje, alsavusioje šalčiu, svetimumu, o aš šypsojaus, tiesa, kvailio nosimi ir nupaišyta ašara, bet šypsojaus. Tu sekei paskui mane, aš bėgau šito keisto miesto gatvėmis, kur upių vagos perkastos, kur menas blizgučiais sulipdytas ant sienų. Tu prisivijai mane, kai sušalusiom rankom rinkau kodą spynos, pakabintos ant atviriausių šio miesto vartų. Suklydau kelis kartus, ne todėl, kad nežinočiau jog visi skaičiai abstraktūs, neegzistuojantys, ir ne todėl, kad nežinočiau, jog jokie vartais ir tvoros nesulaikys tų, kurie tiki tuo, ką daro.

Aš pasislėpiau šokančių vaikų būryje, tyliai tūnojau po pakelta ir sustabdyta koja, kuri šildoma iš dirbtinės vilnos numegzta močiutės kojine, tik aš vis dar jaučiu mirties kvapą, likusį nuo jos gerumu drebančių rankų ir negalėjau ilgai čia plūduriuoti išlieto vyno taurėje tik akies krašteliu stebėdamas tave, šokančią man pavasarį.

Sprogdinau vieną po kito burbulus, kuriuos putė laimingi ar juos imituojantys vaikai iš aromatinės arbatos, pigaus alkoholio ir savo mažų gyvenimų didelių dramų. Kiti burbulai nesidavė sprogdinami, jie virsdavo švininiais realybės balastais ir gražindavo aplinkinius iš jų euforijos į praeitį ar nutempdavo į svajones. Jų akys pamesdavo jaunystės džiugesį, jie virsdavo suaugusiomis problemomis, o afrikietiški laikrodžiai rodantys, kad tinkamiausias metas yra dabar sustodavo. Matyt nuo žiemos, nes Afrikoje, nėra ne tik laiko, ten nėra ir sniego.

Artėjo rytas ir tu glamonėjai mano žandą. Stovėjom lauke, žiūrėjau į tave ir skaičiau atsakymus. Atsukdavau tai vieną, tai kitą, nes tave ant rankų nešiojęs vėjas pavargo ir nebejudėjo. Tai paskutinis tavo šokis ir tu šokdama pavasarį, pati juo pavirsi. Aš tavęs nesiilgėsiu, taip dainuoju kiekvieną pavasarį, stebėdamas tavo šokį, tu mane visada gąsdini, kad tu niekada nesibaigsi, apsėsdama visą šitą keistą šalį, kur net saulė nesukelia šypsenos miniose.

Nes kiekvienas, kuris džiaugiasi gyvenimu, dalinasi ir šėlsta, šoka paslaptingą pavasario šokį. Tai ne metų laikas, tai būsena – tavo ir mano širdies. Tai šypsena mažo prie tavęs pribėgusio vaiko, tai šypsena mergaitės, kurios daugiau niekada nebepamatysi, tai senelio akių šiluma, kuris tave užkalbino gatvėje, o tu jam neturėjai laiko. Tai šiluma iš artimų tau rankų, tai pirštai, kurių nejauti, bet jie šluosto tau ašaras. Laimės ir liūdesio. Žiemos ir pavasario. Tai ne ledo karalienės šaldantys bučiniai, tai begėdiškas saulės flirtas su gamta, po kurio ji apsipila žiedais. Tai iš proto einantis paukštis tavo betono dėžutėje, jis čiulba pavasarį.

Atsidariau langą ir žvarbus vėjas išpūtė viską iš manęs. O jei po žiemos neateis pavasaris? O jei visi pavasario šokėjai tik pozityvizmu sergantys ir niekaip neužaugantys vaikai. Todėl netikėk manim, nė vienu žodžiu ir šok man pavasarį.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Rita:

    Aš noriu šokti pavasarį. Kasdien. Gatvėje.
    Minioje.

    Ar visi mes turime užaugti?

  2. mama:

    Pavasaris…ateis, sūnau. Aš tikiu tuo ir tikiu Tavimi :)

Rašyti komentarą