BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skaisčio ežero dienoraštis. 1 dalis.

Ir net ne viso ežero, o tik vienos įlankos, kurios pakrantėje įsikūręs mažas pasaulis su savomis taisyklėmis, intrigomis ir gyvenimo pulsu. Šio pasaulio pakraštyje stovi mano namelis ant ratų. Tai senas vagonėlis, bet su sėdmaišiu ir cinanomo kvapo smilkalais galima padaryti visai jaukius namus, vienatvės oazę. Ir tai kaip ir inkile Markučiuose su langu į Vilnių taip ir čia ateina noras rašyti, dalintis savo žvilgsniu su kitais.

Jis sėdėjo ant krante esančio vandens dviračio ir minė pedalus. Stipriai, bet dviratis nejudėjo iš vietos ir negalėjo pajudėti, nes dviratis buvo sugedęs, neturėjo vairo ir buvo užtemptas į krantą. Bet dviračio grandinės cypimas buvo pagrindinė melodija, diena iš dienos. Ji ramino ir guodė, nežinia apie ką galvojantį berniuką tuščiu žvilgsniu žvelgiantį į ežerą. Jis negirdėjo nei mano ramaus balso, nei šaukimo, abejingas buvo ir švilpukui ir šimtamečiui varpui. Jo pasaulis buvo dar mažesnis, nei tas į kurį buvo atvežtas vienai savaitei. O dėl pasaulio grožio sąvokos jis nenorėjo ginčytis, kam lyginti nesulyginamas dalykus. Supynės ir dviratis jį nuramindavo, suptis, suptis, suptis. Ir tai nebuvo džiaugsmingas greičio ir judesio mišinys, tai buvo voverės bėgimas, nuo savęs ir to ko savyje bijai. Man nebuvo jo gaila, ne dėl mano širdies kietumo, bet dėl vieno sakinio, kurį jis man pasakė, kai su kolegomis sėdėjom, o jis priėjęs pastebėjo, kad mūsų visų akių mėlynos. Kol jis žiūrės į akis ir matys jų spalvas, tol jo mažame pasaulyje švies saulė.

Tai buvo mažas žvėris. Mažas ūgiu ir sudėjimu, didelis savo žvėriškumu. Šiuolaikinis vilkolakis, ne tas romantiškas, kuris pažadėjo neapdrąskyti savo mylimosios, bet tas, kurio beprotybė paversdavo jį žvėrimi. Visos metamarfozės filmuose ir knygose nublanksta prieš tą pasikeitimą, kuris įvyksta viduje. Kiek savyje demonų nešiojamės ir kas juos išvaduoja? Visada išsigastu, kai matau žmones nusimetusius kaukes. Mane gąsdina ne jų atvirumas, mane išgasdina žvėrys, esantys juose. Alkoholis, narkotikai, pyktis, nuovargis mus po truputį nurenginėja, šis lėtas viliotinis yra pavojingas kaip mirtis. Ką susitiksime, kai nukris paskutinė kaukė? Kokį randą ir patirtį ji slepia? Ar būsiu pakankamai stiprus, tiek išore, tiek vidumi, kad sugebėčiau atlaikyti žvilgsnį ir jo pasekmes iš to, kuris nusimetė visas kaukes, nes neturi ko prarasti. Tai didelis akmuo riedantis nuo kalno ir mažas Sizifas, kuris bandys jį sulaikyti. Savimi.

Esu iš tų, kurie nedalina prisilietimų. Prisileidžiu prie savoes tik pačius artimiausius, bet ir juos retai apdalinu prisilietimais. Kai esu neliečiamas jaučiuosi saugus ir savimi pasitikintis. Bet mane galima įveikti. Mažas berniukas šviesiais plaukais, kai prieidavau jį pabarti taip prisiglausdavo prie manęs, kad suprasdavau, jog šią akimirką jam nieko daugiau nereikia. Ir kad nuolatinis šių prisilietimų neturėjimas turės aidą jo ateityje. Kaip tai aidės aš nežinau, bet tai nebus gera. Šis mažas, bet aktyvus berniukas gerdavo raminamuosius, jų paveiktas jis užmigdavo ir sapnuodavo vaikystę, kurios jis nusipelnė gimdamas. Kai jis šypsodavosi miegodamas jausdavausi toks silpnas prieš visus už diagnozių pasislėpusius psichiatrus, kurie šiuos vaikus paverčia žvėrimis. Raminamaisiais galima nuraminti arklį, ir kaip liūdna suvokti, kad šis mažas berniukas gali pavirsti žvėrimi, kurio bijos visuomenė. O jam tereikia prisilietimų.

P.S.Šios istorijos nėra etiškos, tai mano darbo epizodai apipinti interpretacijomis. Jose nekaltinu nieko, išskyrus sistemą, kurioje gyvename ir kurią keisti kviečiu ir jus. Šios istorijos, tai noras pasidalinti, pakviesti, paskatinti. Gyvenime yra tik vienas pasirinkimas – kovoti ir keisti pasaulį, arba leisti, kad pasaulis pakeistų tave.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą