BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Susitikti su Kristumi?

Tai ne teologinis tekstas. Tai širdies dienoraštis apie religiją, jos įtaką kasdienybėje, apie gyvenimą tikėjimu, apie liaudies religingumą. Ir tai ne kaltinimas, o apgailestavimas. Sekmadieniais einu į mišias. Kodėl? Visada galvojau, kad einu susitikti su Kristumi, kartu švęsti eucharistiją su bendruomene. Ir kas kartą tikiuosi išgyventi susitikimą, susikaupti, mylėti. Bet ar viskas taip paprasta. Vieną sekmadienį vietoje vieno sutikau du Kristus. Nei vieno nepažinau, nepamilau. Viskas rodėsi šabloniškai gražu, nueiti į mišias sekmadienį, pasimelsti, grįžti atgal ir gyventi kaip gyvenus. Bet pirmasis Kristus manęs laukė dar likus keliasdešimt metrų iki bažnyčios durų. Aš jo nepamačiau, tiesą sakant jo ir nereikėjo matyti, gaivus išmetamasis aromatas dvelkė keliolikos metrų spinduliu, o susirietęs kūnas ir pilnokos kelnės neleido abejoti kvapo kilme. Šyptelėjau, ne kasdien sutinki tokį Kristų ne bažnyčioje, o šalia jos. Keista religija yra krikščionybė - silpnųjų religija, kaip minėdavo Nyčė. Nors jam neprieštaravo ir mažiausias iš apaštalų – Paulius, sakydamas, kad Jis pasirenka tai kas silpna. Bet tikslas nėra prirašyti gudrių citatų ir rasti paraleles tarp ateistų ir teistų. Religijos keistumas, kad Kristus lauke, o tikintieji viduje, ruošiasi eucharistijai. Kadangi truputį vėlavau, o benamis jau atrodė įmigęs, nebuvo sunku padaryti išvadą, kad visi tikintieji turėjo pro jį praeiti, užuosti. Kam jis rūpėjo? Neparūpo ir man. Gal šiandien tiesiog ne jo diena, ateis rytojus ir jam pavyks prisigerti sėkmingiau, atsigulti patogiau ir nuošaliau. Ir neskaudės niekam širdies, kad mažiausiasis brolis, kuriam reikia pagalbos, kuris visų atstumtas, kurio veidas toks bjaurus, kad žmonės prieš jį užsidengia veidą. Juk lengvesnė fariziejų religija. Atlikti pareigas, išstovėti mišiose, padejuoti suklupus ant kelių, sumurmėti vieną kitą burtažodį. Ir grįžti į savo gyvenimus. Nes priimti tokį Kristų yra nepriimtina. Nes tam reikia religinės charizmos, kvailumo ar radikalumo. Šventieji neatrodė normalūs visuomenės vertinimo skalėje. Nes jiems rūpėjo tie girti, smirdintys, pasimetę gyvenime žmonės. Deja, šventųjų ir benamių santykis ryškiai ne benamių pusėje. Džiaugiuosi už kiekvieną, kuris pasilenkia prie tokio Kristaus, pakalbina, pasiūlo pagalbos, ne pinigų, nes pinigais mes tik susimokame už santykį „aš/siena/tu“, įmesti pinigėlį yra tik pabėgti nuo problemos, parodyti gerą širdį, tikėkimės, kad yra ką parodyti. Neteisiu nei vieno, kuris praeina pro jį. Negalima teisti kito nenuteisiant savęs. Aš pagalvojau, ką galėčiau padaryti dėl to žmogaus, dėl Kristaus esančio jame ir su juo. Pagalvojau ir nuėjau į fariziejų gretas. Nes ten lengviau, paprastas įstatymų kelias, kur ir nesilaikant jo išlieka gailestingumas.

Bet ir tarp fariziejų esama Kristaus, ir ne visada jis duonos ir vyno pavidale yra aukojamas ant altoriaus. Šįkart įsitaisiau visai šalia jo, priešais esančiame suole. Šis, pernelyg įsijautęs į maldą žmogus trikdė visą bažnyčią, trukdė jai fariziejiškai stovėti ir džiaugtis savo teisumu. Buvęs ar esamas vargonininkas nelabai atskirdavo, kad jis ne ant vargonų ir kad naudoti visą balso pajėgumą „normaliame“ fariziejų pasaulyje yra keista ir nepriimtina. Man prisėdus suole, mano kaimynės jau buvo neištvėrusios jo keliamo maldos triukšmo ir nuėjo pakeisti sėdimąją vietą. Gal ir nepavyko susikaupti maldai, bet buvo ir gėrio tose mišiose, pirmiausia bent jau akustiškai jausti, kad kažkas meldžiasi kartu, nes šioje didelėje mano parapijos bažnyčioje kunigai kalbasi su savim. Gal dėl to kaltas milžiniškas bažnyčios dydis, gal parapijos apatija, bet kai nėra choro, retai išgirsi bendrą maldą. O man, pripratusiam prie bendros maldos bent per šias mišias buvo smagu įsivaizduoti maldos bendrystę. Kadangi sėdėjau prieš jį, teko susidurti su visos bažnyčios nuolatiniais atsisukinėjimais, į tą keistuolį, kuris meldžiasi garsiai. Džiaugiausi, kad bent tiek galiu būti pastatytas į vieną gretą su juo, nes Kristus visada pasirenka silpnesniųjų, neteisių pusę. O ne ten, kur visi žino kaip reikia elgtis, kur maldos yra išmokstamos, o ne išsakomos su širdimi, ar truputį sujauktu protu. Nesvarbu, ar to žmogaus religijos supratimas dogmatiškai teisingas, nesvarbu, kad jis keistuolis. Svarbiau, kad jis būdamas mūsų brolis yra nepriimamas į tarpą, jei ne fiziškai tai bent mentališkai. Man buvo gėda ir nesmagu už visus tuos pasipiktinimo žvilgsnius mestus į tą iš širdies giedantį žmogų. Mišios baigėsi, visi dar žvilgtelėjo, kas čia jiems trukdė melstis ir išėjo į savo gyvenimus, teisieji, pakeliui į dangų. O aš eidamas namo dar pamačiau ankstesnįjį benamį, jau nuslinkusį prie parduotuvės, šalia policijos ekipažą, kuriame policininkai tvarkė popierius ir turbūt keikėsi, kad reikės jį vežti ir dergti mašiną.

Atsimerkti ir pamatyti Kristų šalia mūsų yra nepatogu. Jis nebus laiminčiųjų, sėkmingųjų pusėje, o kaip moko sėkmės ir laimės treneriai nevykėlių reikia vengti, kad neperimtum nesėkmių. Nes religija supaprastinta iki žmogaus, ji paranki, minimaliai reikalaujanti, todėl ji tampa absurdu. Gyvas Kristus kitoks, jis nori meilės darbų, ne tuščių, išmoktų frazių mišiose, ar valandos praleistos mišiose svajojant ar snaudžiant. Eiti į susitikimą su Kristumi, kasdien.

Patiko (6)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. Apgailestauju kartu su Tavimi.

Rašyti komentarą