BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vilniaus džiazas

Ar tu jį girdi? Tai nesibaigiantis Vilniaus džiazas. Jo negroja tavo ausinėse, į jį nekviečia prašmatnūs reklaminiai stendai ir apiplyšę plakatai ant tokių pat apiplyšusių senamiesčio sienų. Šis į šokį kviečiantis džiazas grojo ir tavo tėvams ir tavo seneliai, kai negriausdavo patrankos ar nedundėjo traukiniai į rytus, šoko jo ritmu, net nežinodami kaip jį pavadinti. Tai ne pigi muzika atmiešta skystu alumi, kurį siurbčioja gaujos miestiečių savaitgaliais. Tai tyla prieš mirtį ar mylimosios kvėpavimas vidurnaktį. Šis jausmas nepririštas prie miesto, valstybės, rasės, kurį vienodai ir su šypsena suvokė ir Platonas ir gatvės vaikis su suktine rankose ir suplyšusia kuprine, atremta į aprašinėtą sieną. Tik vienas buvo komforto dėžutėje, o kitas skrydyje virš jos. Džiazas vis garsėjo kiekvienoje galvoje, kai žmogus išdrįsta užsimerkti atsimerkti ir kartoti, koks beprotiškas, beprotiškas yra jo gyvenimas. Kokia stebuklinga yra muzika ir kad tu vėl į ją pasinersi. Tai simfoninis manifestas prieš sistemą, prieš sugalvotas sistemas ir valdžias. Lipimas per robotukų galvas siekiant būti arčiau dangaus. Tai teisė į vaivorykštę ir laisvę. Širdies ritmas to, kuris išdrįsta pasinerti į save ir kvatotis į veidą. Šis džiazas įsiveržė į šachmatų lentą ir rimti dėdės supyko, kad tai nebe jų partija, o figūros pasileido į kosminį šokį. Kai pėstininkas išdrįso asistuoti valdovei, o karalius pragėrė savo karūną, nes džiazas griauna sugalvotus vaidmenis. Vienaip jį girdėjo Gavelis, kitaip į jį panirus buvo Ivanauskaitė, kunigaikštis jo ritmu kimšo mėtinę cigaretę į pypkę ir ruošėsi prakalbai Pilies gatvėje, džiazas buvo lopšinė Lukiškių aikštėje miegančiam valkatai su įspūdingiausiu dredu. Ar tu matei jų šypsenas? Vienas nuogo ir laisvo žmogaus gestas nusveria šimtų įstrigusių ir vos nulaikančių rankoje cigaretę pyktį. Ten, kur asfalte įrėžtas džiazo šokėjo pėdos, ten kur atsiveria panoramos, visuose languose, kur gimsta meilė ir dūsta prezervatyvuose. Visur pulsuoja Vilnius, be pavidalo, savasties išraiška, Ieva siūlanti pažinimo obuolį vienoje ir vergovės pančius kitoje rankoje, o tu negali atitraukti akių nuo jos šąlančių rudenyje krūtų, papuoštų politine reklama. Šis džiazas reikalauja aukų, tu niekada nepavargsi šokti, tik lėtai prarasi protą. Riba tarp čia ir normalumo tai tarsi Letos upė tarp gyvenimo ir mirties. Valtininko veide, nepanašiame į Kristoforo piktdžiuga ir gailestis veja vienas kitą, o šviečianti cigaretė – kontrabandinė. Jis paskutinis tau pamojuos ir pasakys – tu  prarastas, lauksim tavo vaikų ir jų vaikų. Nes aš tai stepių vilkus ir miesto portfelius žudantis Vilnelės čiurlenimas, aš jos vingiuose skandinu tai, ką įsikibęs saugai visą savo sukontroliuotą gyvenimą. Ir galvojai, kad tai amžina, kaip Napoleoną menantys Onos bokštai, kurie bando pradurti ūkanoto Vilniaus dangų jau tūkstančius kartų nupaišytą dailės studentų. Jų jaunystė buvo susiurbta ir panaudota rafinuoto vampyro puotai, dar gali girdėti jo žingsnių aidą senamiesčio požemiuose. Tai tu, kuris sugriovei mano normalumą – verkė šimtai jaunų jautrių sielų žvelgiančių į bokštą niekam nereikalingo televizoriaus, ne todėl, kad jis būtų kaltas, bet kad yra matomas kur tik pakelsi akis aukščiau nuo savo batų, nuo kalbų apie varganą bu(i)tį ir keistus darbu, už kuriuos moka pinigus, lyg jie turėtų nors dalį vertės, kuria alsuoja džiazas. Už kuriuos perkami ne daiktai, o gyvenimas. Tas, kurį dar sapnuoji, kai pabundi su šypsena. Tas, kurio tau dar liko pilna taurė skaidraus Vilniaus kraujo, privarvinta nuo prakaito ir pamišimo dvokiančio žvėries. Atsibusk, kol tai tu.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. mama:

    Super sūnau:) Prisiliestus prie Vilniaus geriau nepasakyčiau. O nuostabus Markičių ruduo…Ten gražiausia…Kaunas -mano namų miestas…Vilnius-meilės…

Rašyti komentarą