BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visuomenės priešas. Reiškinio recenzija.

Spektaklis „Visuomenės priešas“ manęs nesužavėjo. Nes forma sugadina turinį. Turiu alergiją šūkavimams ir buitiniams ar tokiems prilygstantiems konfliktams, todėl jų gausa užgožė naivią donkichotišką kovą, vaizduojamą spektaklyje. Džiaugiausi, kai baigėsi pirmos dalies balaganas.

Antra dalis sukėlė daugiau minčių. Savotiškas žiūrovų įtraukimas į spektaklį atspindėjo šiandienos įvykius. Kai scenoje dauguma buvo išvadinta kvailiais, pyko tik mažuma aktorių, kurie buvo išsibarstė salės pakampėse. Didžioji dauguma – spektaklio žiūrovai - tylėjo. Jiems patiko daktaro Stokmano mintis, kad tik laisvieji yra protingi, kad masė yra buka ir pilka. Jie, atėję į teatrą, galėjo teisiųjų ir protingųjų žvilgsniais žvelgti į minios absurdą ir didžiuotis savimi, kultūringais, išsilavinusiais, laisvais ar bent jau apie save taip manančius. Ir tai yra kabliukas. Jie yra ta masė, kuri nuteisė daktarą ir jo laisvę, jie tylėjimu padarė daugiau, nei pasamdyti aktoriai šūkavimais.

Ukrainos kontekste šis spektaklis atrodė groteskiškas. Išgirdęs žodį „referendumas“ net nusipurčiau, pamatęs tik vienos spalvos lapelius jau šypsojausi. O klausydamas apie laisvę ir teisingo gyvenimo, ne daugumos, ne masės, gyvenimo viziją galvojau apie netikrus mokytojus. Kad aklas įtikėjimas savo tiesa ir naivus visos tiesos sužinojimas per naktį yra žalingas. Jis kaip narkotikas, jis tavo viduje teigia, kad supranti daugiau nei kiti, iškelia tave, ir ta didybė yra tokia pat, kaip valdininko galios jausmas. Valdininkas pat savaime galios neturi, jis ne riteris, ne jėga padaro jį galingą. Valdininkui galia suteikiama, o naiviam tiesos suvokėjui galią suteikia jo paties žinojimas, kad šiandien jis suprato tiesą. Ir tai pavojinga.

Ir nors žavėjausi daktaru Stokmanu, jo bandymu kovoti už tiesą tiesa, man buvo jo gaila. Jis buvo silpnas lyderis. Jo užsidegimas priminė kitą šiandienos reiškinį – kovotojus už teisibę. Dalis šių žmonių tiki tuo, ką jiems sako ir gali už tai numirti. Jie kalba apie kitų išplautus protus, bet tiesa jų protuose irgi yra gauta iš kitų žmonių, suvirškinta ir patiekta. Ir problema čia ne noras kovoti už tiesą, o negebėjimas jos kvestionuoti. Stebėdamas šių žmonių užsidegimą per medijas, praeidamas pro seimą irgi matau mažus don Kichotus. Naivius ir kvailus, rėkiančius apie protą ir suvedžiojimą. Tiesos niekada nereikia rėkti gatvėse, ji kalbama tyliai, su pagarba ir pripažinimu.

Spektaklis pasibaigė edukacijos tema. Vaikai iš gatvės pretenduoja įgauti netradicinį išsilavinimą ir tapti laisvais žmonėmis, nepripažintais epochos lyderiais. Tai žavi pretenzija, bet ji iliuzinė. Šimtai tokių teisiųjų gyvena aplink ir nori užsiimti edukacija. Jie vadina save išminčiais, gyvenimo ir laimės mokytojais, jie turi savo mokinių, sekėjų, gerbėjų. Vieni surenka pilnas sales, kiti kelias dešimtis. Vieni veikia globaliu mastu, kiti vietinio lygio. Jų kalbėjimas prieš masę nepadaro jų pranašesniais už masę, kartais juose akivaizdžiai šviečia noras ne gelbėti mases, o jų pakeitimas, jie nori įtikinti, kad viena tiesa yra bloga, o jų skleidžiama yra gera. O masė išliks mase, kuri tikės ne viena knyga ir tiesa, bet kita. Ir kiekvienas kartos paskui mokytoją – aš esu laisvas.

Tęsdamas laisvės temą noriu papasakoti istoriją apie socialinį abejingumą. Prieš kelias savaites socialiniuose tinkluose vyko valymo akcijos. Andrius Tapinas ir kompanija dalinosi puslapiais, kuriuose dergiamasi iš Lietuvos, jos laisvės ir valstybingumo. Didelė dalis tų puslapių anksčiau buvo sukurti kaip viraliniai puslapiai, kurie virusų (nesąžiningų kvietimų paspausti, kai norint pamatyti nuogą merginą, ar susikompromitavusią įžymybę turėdavai paspausti skaičius ar padaryti kažką, kad palaikintum daugiau puslapių) pagalba surinko daugiatūkstantines auditorijas, o dabar yra parduoti prorusiškai nusiteikusiems žmonėms, kurie kelia informacinį nestabilumą ir kiršina žmones. Padariau ekskursiją po šiuos puslapius, parašiau savo draugų sąraše esantiems žmonėms, kad jie yra palaikine propagandinį puslapį ir paklausiau, ką jie apie tai galvoja, ar jie sąmoningai tai mėgsta ar pamėgo tą turinį, kuris buvo anksčiau kitoks. Po savaites ištryniau kokį penkiolika daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių, nes jie nesugebėjo atsakyti į mano klausimą ar tiesiog išėjo iš pokalbio. Ir tai ne drama, aš tikiu, kad dauguma tų žmonių, tarp kurių yra ir mano sesė nepalaiko Putino politikos, bet jie tiesiog yra abejingi ir socialiai neatsakingi. Jie naudojasi socialiniais tinklais, žaidžia žaidimėlius ir yra puiki minios sudaromoji medžiaga. Ateis diena, kai jie stebės karinį konfliktą, kuris vyks Lietuvoje, per televiziją ir šypsodamiesi žiūrės į tuos, kurie stovės ir stabdys tankus kūnais. Nes abejingieji yra bestuburiai kirmėlės.

Abejingieji sėdėjo ir spektaklyje, bijojo jį sugadinti ir palaikyti daktarą Stokmaną. Abejingieji aplink mus. Jie ateis ir į kitą spektaklį, kai bus surinktos malkos linčo teismui. Ir tik atsitiktinumas lems, tikrus ar netikrus pranašus jie sudegins.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą