BLOGas.lt
Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Antano Vienuolio kūrinio “Paskenduolė” analizė. Šiuolaikinio lietuviško nihilizmo genezė klasikinėje literatūroje.

Lietuviai ir liūdesys, nepasitenkinimas, niūrumas neretai yra laikomi sinonimiškais žodžiais. Šypsena retai puošia mūsų veidus, o jei ir puošia tai sukelia kitų tautiečių nepasitenkinimą. Šio darbo tikslas yra nagrinėjant Antano Vienuolio kūrinį „Paskenduolė“ parodyti liūdesio ir nepasitenkinimo lietuvių tautoje pastovumą, nuo Vienuolio aprašomo laikotarpio iki šiandienos, kai dar ryte matėme gatvėje susiraukusius ir nepatenkintus žiema veidus.

Trumpai pristatant kūrinį reiktų pasakyti, kad tai tragiškas pasibaigiantis apsakymas, aprašantis merginos, vardu Veronika, gyvenimo pabaigą. Graži, darbšti, talentinga, neieškanti žodžio, bet neturtinga mergina tarnauja ūkininko šeimoje. Visas kaimas ja žavisi, visur jos pilna. Jos vaikinas, prižadėjęs išsikviesti Veroniką, išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, paliko ją ne vieną, o nėščią Kūrinys bando perteikti merginos dramą, kai ji suvokia savo situaciją. Vienišos mamos likimas, kaimo panieka, mylimojo išdavystė, kunigo priešprieša, medicinos bejėgystė padėti – šie siužetiniai vingiai veda į tragediją – savižudybę. Tokią istoriją mums papasakoja Vienuolis. Pamėginkime perkelti tai į šiuolaikinį kontekstą., kiekvieną siužeto niuansą prikelti šiandien ir stebėti jo nepasikeitimą ar pasikeitimą.

Vienišos mamos keliauja gyventi į miškus[1] ir tai jau ne literatūra, tai realybė. Ir tai nėra perdėtai laimingas „naujojo amžiaus“ (New Age) pasirinkimas gyventi arčiau gamtos, tai negalėjimas išgyventi visuomenėje. Nagrinėjant vienišų mamų atsiradimo genezę Vienuolio vaizduojamame laikotarpyje ir dabar galime pateikti esminius skirtumus. Vienuolio laikais iš esmės retas, todėl ir prieštaringai ir negatyviai priimamas vienišos mamos reiškinys. Tai nesantuokinės meilės vaisius, kuris dėl savo prieštaravimo religijai, moralei, papročiui yra laikomas didžiule nuodėme. Vienuolio veikėja Juozaponienė rėkte išrėkia „Ir kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, paleistuve tu! Dabar tokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties nebuvo.“[2] Tai paradoksalu, kad kiti atvejai apie vienišų moterų likimą yra priimami su gailesčiu ir pagarba, galime prisiminti ne mažiau graudų Jono Biliūno apsakymą „Liūdna pasaka“ , kuriame pasakojama vienišos moters išprotėjimo istorija, netekus vyro.[3] Taigi, kiti atvejai, kai moterys tampa vieniša yra mirtis, dažniau tragiška, nei natūrali: karas, sukilimas, laukuose, baudžiavoje ir t.t. Tada moteris sulaukia pagalbos, užuojautos, nors jos situacija nepagerėja. Šiuolaikinis kontekstas turi savo santykius su religija, papročiai, moralė. Modernioji moralė ragina neskubėti kuriant šeimą, sukurti tvirtą pamatą vartojimui, pirkimui, o tada pagimdyti vieną, blogesniu atveju du vaikus. Vaikai iki santuokos neretai tampa santuokos paankstinimu, arba tiesiog nurašoma į klaidas padarytas gyvenime. O merginos paliktos su vaikais nebėra visuomenės gėda, bet vis dar visuomenės žaizda. Ir tai ne mąstymo modernumo problema, tai klausimas apie vaiko, kaip žmonijos tęstinumo pagrindo išauklėjimo ir aprūpinimo iššūkį. Šiuolaikinis žmogus yra atviras seksualiniams santykiams iki santuokos, ir tik atsakingumas apsisaugoti nuo nėštumo yra ta riba skirianti gyvybės atsiradimą nuo malonumo siekimo. Dar reikia palyginti vieną paprastą, bet neretai smerkiamą problemos sprendimo būdą. Abortas egzistavo jau ir tais laikais. Dabar jis teisėtas iki tam tikro vaisiaus amžiaus. Kai kuriose šalyse iki pat gimdymo. Deja, Veronikos kaime ir miesteliuose aplink gabių medikų ar burtininkų nebuvo. Ji kelis kartus kreipėsi, pirko už didelius pinigus „vaistukus“, nuo vienų stipriai apsinuodijo, bet jos būklė nepakito. Panagrinėjus šiuolaikines reklamas matosi, kad nėštumas pateikiamas kaip liga, nuo kurio galima apsisaugoti. O jei nepavyko, tai galima nueiti pas medikus, ir vienas iš jų, turbūt ne kiekvienas sutiks išgydyti jus nuo šios ligos. Vienas aspektas, kad Veronika šį sprendimą priėmė viena, nieko neverčiama, nes šiuolaikiniame pasaulyje daug istorijų, kaip vaikinas, ar šeima daro spaudimą merginai išgyti. Koks šiuolaikinis Veronikos vaidmuo visuomenėje, tame padidėjusiame kaime panagrinėsime analizuodami kaimo žmones ir šiuolaikinės visuomenės panašumus ir skirtumus.

Visuomenės požiūris vis dar primena kaimo požiūrį, tik skleidžiasi dviem lygiais, pirmasis yra pažįstamų lygmuo, kuris apima ratą žmonių, gyvenančių apie mus, kurie viską žino paskalų ir gandų pagalba, o nuolatinis informacijos srautas yra nuolat iškraipomas asmeninių interpretacijų, nenugirdimų, teisimo ir analizės. Kaimo sąmonė daugiau ar mažiau atitinka šį ratą, nes nors žmonių judėjimas iš kaimo į miestą beveik sunaikino kaimus, bet sąmonės lygmenyje šis bendruomeninis darinys išliko, norėjimas žinoti, girti, teisti ir smerkti savo aplinkos žmones išliko. Ir nors gyvename miestuose su šimtais tūkstančių gyventojų, vis tiek išliekame savo mažose bendruomenėse, kurios sultyse verdame. Kiekviena ateinanti karta vis nutolsta nuo savo prigimtinės bendruomenės, bet bendruomenė vis dar bando išlaikyti jaunąją kartą, vertindama, tikėdamasi, kliudydama ar padėdama. Kitas lygis yra visa šalies visuomenė, kuri dėl šiuolaikinių priemonių gali būti kartu, sekti, vertinti. Nežinodama konteksto ji seka kiekvieną savo narį ir kiekvienas narys seka kitus. Tai nėra seklių morkų žaidimai, tai modernios visuomenės gyvenimo persikėlimas į virtualią erdvę. Socialiniai tinklai, televizijos realybės šou, interneto portalai, visos medijos tiesiogiai perteikia mums informaciją. Kuri mus vienija, sujungia, leidžia teisti, matyti, vertinti. Tai abipusis reiškinys, vieni nori sekti, kiti būti sekami. Išrasta daug funkcijų, kurios leidžia mums tarsi patiems dalyvauti šiame cirke, spausti „patinka“, komentuoti. Komentarai, tai kreivas visuomenės veidrodis. Anonimiškumas, kai galime pasislėpti už kompiuterio monitoriaus, už raidžių, kai galime teisti, vertinti su piktdžiugiška gaidele. Surasti kaltininką ir parodyti nematomu, virtualiu pirštu. Teisiamos šiuolaikinės „Veronikos“, teisiama pati visuomenė, politikai, sportininkai. Virtualumas išvaduoja nuo atsakomybės. Išnyksta asmenybė, lieka tik visuomenė. Tokios visuomenės nebuvo Vienuolio aprašomame kontekste. Ten buvo tik kaimo visuomenė. Kuri bendraudama iš lūpų taip pat skleidė informaciją, mėgo ir nemėgo į akis, o ne anonimiškai. Vienuolio aprašomo kaimo žmonės vieningai nusistatė prieš Veroniką, vienareikšmiškai. Dabar toks radikalumas yra smerkiamas. Kadangi suprantama, jog atsakingas nėra vienas žmogus, ir toks poelgis nėra pretekstas sugadinti gyvenimą ar jį užbaigti, bet kaimas sudarė visas sąlygas tokiam depresyviam žingsniui. Galime išskirti keturias pagrindines žmonių grupes, kurios veikė apsakyme ir kurios padarė įtaką Veronikai. Tai darbdaviai – Kaikariai, ūkininkai, jų pozicija pragmatiška: „kokia man iš jos be darbininkė, viena tik namams nešlovė“[4]. Jiems nei gaila, nei negaila Veronikos, bet jie tiki kaimo nuomone, jie supranta, kad Veronika pasielgė nusikalstamai, todėl reikia jos atsikratyti. Kita grupė, tiksliau vienas jos atstovas, Veronikos tėvas, kuris neprataręs nė žodžio primuša dukrą. Galime paliesti du šio fakto aspektus. To meto tėvo sampratą, ir smurto sampratą. Tėvas, kuris augino dukrą vienas, anksčiau mušdavo savo žmoną. Paveikslas tikrai nėra nupaišytas šviesiomis spalvomis. Tai atspindi patriarchato realybę. Nors lietuvių klasikuose dažniau stiprūs moteriški personažai, bet vyro, o ypač tėvo autoritetas retai nuginčyjamas, tik moteris savo gudrumu gali jį paveikti ar sušvelninti. Mušimo scena turbūt būtų negalima tinkamai ekranizuoti dėl savo grubumo. Perrašysiu šį trumpą aprašymą. „Pamačiusi tėvą, krūptelėjo, šoko nuo lovos ir, surikusi „tėveliuk“, puolė tėvui po kojų. Bet tėveliukas taip smarkiai drožė jai statininku per nugarą, kad pagalys net perpus palūžo, likusiuoju gi galu pradėjo mušti dukterį per pečius, per nugarą, per šonus…Kai amžinai persigandus mergina norėjo palįsti ir pasislėpti palovin, tuomet įtūžęs tėvas sugriebė ją už kasų ir, pakėlęs nuo žemės, ėmė daužyti kumščiu per skruostus, per galvą, mušti per krūtis…“[5] Smurtas šeimose gajus iki šiandienos. Ir ko gero labiausiai dėl tylos. Tyli aukos, tyli kaimynai, tyli tie, kurie tai mato gatvėse. Tai tylus pritarimas. Kad tai kas vyksta, vyksta teisingai. Tai vienas puikiausių pavyzdžių, kad Vienuolio atspindėtas reiškinys išlieka aktualus iki šiandienos.Trečia žmonių grupė tai kaimo bendruomenė – anonimiška ir smerkianti. Kurianti dainas apie Veroniką, negailestingai besišaipanti ir vandališkai besielgianti (degutu ištepliojama Veronikos klėtis, metamas akmuo). Tai besikeičianti žmonių grupė, jaunimas, prie kurio puikiai pritapdavo Veronika anksčiau, dabar virto slapta kuklusklano ar linčiuotojų grupe, kurie prisidengę nakties tamsa eina vykdyti savo teisingumo. Tai nuolatinis priminimas, kad tik taisyklių laikymasis išlaiko žmogų vienoje barikadų pusėje, kuri vadinasi draugystė, bendruomenė, parapija, ir vienintelis stambus nusižengimas tave nusviedžia į priešingą pusę. Ketvirta grupė žmonių, tai religijos atstovai. Jau cituota Juozaponienė ir griežtas parapijos klebonas, kuris į išpažintį atsakė: „Paleistuve tu! Begėde ! Tu nori mano parapiją sutepti?!.“[6] Bažnyčia - griežtasis moralės tarnas ir saugotojas rūpinosi, kad viskas vyktų pagal bažnyčios ir tradicijos mokymą. Tai radikali religija, sumaišyta su pagoniškąja tradicija, tarsi bandanti apsaugoti žmogų nuo paklidimo, bet tuo pačiu neatleidžianti klaidų ir nepasižyminti meile religija. Religijos kontekstą aptarsiu kitame skyrelyje. O prieš tai pasielgsiu sąžiningai ir parodysiu vienintelį personažą, kuris buvo teigiamai nusiteikęs Veronikos atžvilgiu. Tai močiutė, sutikta kapinėse, kur Veronika visą dieną verkė ant kapo. Ji ištiesė bandelę, pasiguodė, kad ir jos vyras ir du vaikai čia, kapinėse guli. Ji norėjo nuraminti Veroniką. Tiesa, ji buvo nepažįstama, tai nurodo, kad Veroniką pažįstantis pasaulis ją nuteisė, tas pasaulis, kurio dalimi ji jautėsi. Kūrinyje gausu religinių motyvų.

Pats religijos kontekstas kūrinyje ir šiuolaikinėje Lietuvoje pasikeitė iš esmės. Pirmiausia reikia paminėti, kad kūrinio pirmas ir paskutinis sakinys turi sakralinių motyvų. „Pirmą sekminių dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susielojusi ir privargusi.“[7] „Išėjusi braidžiojanti rugius, skinanti rugiagėles, raškanti tarp meldų ir nendrių vandens lelijas ir, slankiodama ežero panuovaliu, rankiojanti kitados čia jos pabertus rožančiaus poteriukus.“[8] Tai tik literatūrinė detalė, parodanti, koks svarbus yra šis motyvas. Pagrindiniai religijos elementai yra šie: tai Veronikos tikėjimas, jos malda, tikintis, kad Dievas jai atleis, tai kryžius prie kurio ji leidžia naktis ir kaimo religijos atstovai: dievota Juozaponienė ir kunigai. Sekmadienio mišios ilgalaikė lietuvių tradicija, dar ir dabar sekmadieniais galima stebėti žmones einančius į mišias, tarsi pažiūrėti, tarsi pasiklausyti. Toks tradicinis tikėjimas ir leidžia naudoti religiją tik kaip moralę, atsisakant meilės, kaip jos branduolio. Veronika nepateikiama kaip pati pamaldžiausia mergelė kaime, dažnai poterių kalbėjimą iškeisdavo į dainas ir šokius su kaimo jaunimu. Juozaponienė pastebi, kad ji ne kartą juokdavosi per maldas ir tai jai išėjo į blogą. Bet supratus savo situacijos komplikuotumą Veronika atsigręžia į Dievą. Ji kasdien meldžiasi atgailos maldas, naktimis eina keliais aplink seną kryžių. Tai įspūdingas tikėjimo aktas „Ir tik išsiverkusi susigriebė Veronika, kad vienomis ašaromis ir širdimi dievo nepermaldausi ir atsitraukė nuo kryžiaus. Atsitraukusi sugraibė patamsyje rožančių, pakėlė nuo žemės vainiką ir, kelis kartus apsukusi juo kryžiaus liemenį, pradėjo nuogais keliai vaikščioti aplinkui. Iš pradžių pušų skujos ir medžių šakelės badė jai kelius, draskė blauzdas, bet netrukus kojos nutirpo, ir jautė ji vien šaltą prakaitą visame kūne, o burnoje aitrumą.“[9] Tokia buvo jaunos merginos auka prie kryžiaus. Atgaila, gulėjimas kryžiumi, ėjimas keliais buvo priimtina religinė praktika praeities bažnyčioje, galima tai vertinti gana pragmatiškai, kūnu nusidėjai kūnu ir atgailauk. Kita vertus, kūniškos bausmės humaniškumo amžiuje dingsta tiek nusikaltėlių, tiek tikinčiųjų kontekstuose. Mergina tikėjo, kad Dievas gali jai padėti, tik nelabai suvokė kaip. Ir jos mirtis parodė egzistencialistinę merginos elgseną. Padarius viską, ji pasirinko pati savo likimą. Pavirto dievu, galinčiu kurti gyvybę ir ją sunaikinti. Tie, pas kuriuos ji bėgo pagalbas, kunigas ir Juozaponienė ją atstūmė. Juozaponienė dar ir paskleidė žinią visam kaimui. Kunigas ją paniekino ir nedavė nuodėmių išrišimo, bent santykinės ramybės garanto. Labai sunku glaustai kalbėti apie šiuolaikinės bažnyčios poziciją tokioje pozicijoje. Šiuolaikinė bažnyčia nepritaria lytiniams santykiams prieš santuoką, ko gero dėl tų pačių priežasčių, kaip ir anksčiau, bet kalba apie savęs išbarstymą ir išdovanojimą kitiems. Bažnyčia dabar rūpinasi tokiomis moterimis, kurios patiria smurtą, kurioms sunku auginti vaikus, kaip ir valstybė, kurios vaidmens kūrinyje, ir tai ne keista, nes nebuvo socialinės politikos, dar vieno modernybės išradimo. Ar smerkia bažnyčia? Taip, visada atsiranda teisėjų, kurie pirmiau mėto akmenis, o po to prisimena, kad Jėzus atleido nusidėjelei. Bažnyčios įtaka buvo labai stipri Veronikai ir visam kaimui. Ir tai prisidėjo, kad Veronika ryžtųsi paskutinį kartą išsimaudyti ežere ir iš jo nesugrįžti.

Paskutinis aspektas, kurį norėčiau aptarti yra emigracija. Veronikos draugas ir vaiko tėvas Juozelis yra iškeliavęs į Ameriką. To meto lietuvių svajonių šalį iš kurios grįžtama su laikrodžiu, kaliošiais ir dviračiu bei pilnomis kišenėmis dolerių. Akivaizdu, kad šis aspektas nepasikeitė ir dabar. Mes matome emigraciją kaip finansinių problemų sprendimo būdą. Kad ten, kažkur, daug pinigų, kuriuos reikia tiesiog pasiimti. Galima tik spėlioti, ar Juozelis žadėjo pinigus ir bilietą į Ameriką, nes iš tiesų mylėjo Veroniką, ar todėl, kad gautų iš jos ko nori. Tai aišku, kardinaliai pakeistų jo paveikslą, padarytų jį teigiamą ar neigiamą, bet čia mes galime daugiau kalbėti apie emigraciją, o ne apie vaikiną. Emigracija yra parodoma kaip slibinas pagrobęs Juozelį ir Veronika kas savaitę eina į paštą laukdama pinigų ir bilieto. Ji naiviai tiki, kad pinigai bus atsiųsti, jos problemos baigsis ir ji paliks šią visuomenę. Bet paštas jos neišgelbėja ir tai padaro gelmės. Galime kalbėti apie šiuolaikines pasiklydusias šeimas, tarp Lietuvos ir kitos šalies. Kurios bendrauja per informacinius portalus, per traškančius skype mikrofonus, per pinigų perlaidas, kurios mato augančius vaikus nuotraukose. Arba vaiką kalbantį arabiškai, nes tas darželis arčiausiai namų, o ten daugiausiai arabų kilmės vaikų. Tai problema, kuri nuo Vienuolio aprašymo laikų vis didėjo. Išvažiuojanti Lietuva. Bėganti nuo savo niūraus realizmo, kaimo sąmonės, bendruomenės sąmokslo. Į ten, kur lemia ne tradicija ir papročiai. Kur galima išsilaisvinti.

Kraupus lietuviškas realizmas visada pribloškia savo tikroviškumu, apie istorijas, kurios gali būti kiekvieno iš mūsų praeities istorija. Mes tarsi matome verkiančią merginą, piktą jos tėvą, kaimynes, sėdinčias ant suoliuko ir stebinčias aplinką. Mes matome piktus kunigus, kurie dažniau mus bara nei guodžia. Lietuva liūdna šalis. Ir kiekvienas iš mūsų savo šypsena, savo gyvenimu turime griauti šį faktą. Padėti kiekvienai veronikai esančiai šalia mūsų. Šypsotis tiems liūdniems žmonėms gatvėse, ardyti kaimo sąmone kelionėmis ir nuolatiniu atsivėrimu. Išmesti televizorius ir pradėti gyventi autentišką gyvenimą.


[1] http://www.delfi.lt/news/daily/crime/policija-svencioniu-rajone-aptiko-miske-gyvenancia-jauna-moteri-su-dukryte.d?id=52300901

[2] Antanas Vienuolis. „Išdukterė“. Vaga. 1975. Vilnius Paskenduolė P. 51.

[3] http://lt.wikisource.org/wiki/Li%C5%ABdna_pasaka

[4] Antanas Vienuolis. „Išdukterė“. Paskenduolė P. 64.

[5] Ten pat. P. 69.

[6] Ten pat. P. 57.

[7] Ten pat. P. 29

[8] Ten pat. P. 75

[9] Ten pat. P. 46

Rodyk draugams

„Ir mergaitė ieško namų“ arba apie šeimą.

Pavadinime skambanti Keistuolių Teatro dainos „Geltonų plytų kelias“ eilutė suteikia šioms raidėms pradžią. Raidėms apie žmogų besiilgintį šeimos. Apie tai, kaip šeima dingsta nuo mūsų, mes nuo šeimos, kaip keičiasi sąvoka ir jos nuoroda. Viskas bus labai primityvu. Aš tik grubiai, diletantiškai priminsiu šeimos istoriją. Kai tai supratau, pasidarė liūdna. Bet tiek apie linksmus, tiek apie liūdnus, bet svarbius dalykus nereikia tylėti. Tai ne vienos šeimos istorija, tai istorija apie šeimą bendrąją prasme, bet jūs suprasite.

Neseniai įjungė šildymą. Kvailesnio sakinio ir aš nesugalvojau. Užsimerkime ir atsidurkime ten, kur dar šildymas tebuvo laužas oloje ar palaikėje slėptuvėje, iškastame urve. Žmonės ten irgi gyveno, neverkė dėl sąskaitų, mažiau skundėsi, nes vartojo nedaug žodžių. Bet buvo priklausomi vienas nuo kito. Gyveno gentimis, kurias sudarė vienos giminės žmonės. Kiekvienas vyras buvo reikalingas užtikrinti genties statusą kovose su kitomis gentimis, didžiosiose medžioklėse. Kiekviena moteris buvo reikalinga kasdieniniam maistui, vienos vaikščiojo ir rinko uogas, šaknis ir kitą pusiau valgomą smulkmę, kitos kūreno židinį, gydė, tvarkė ūkį, augino vaikus. Jie neturėjo žodžio šeima, bet jie ja buvo suabsoliutinta ir pozityviausia šeimos prasme. Anksti gimdavo, anksti mirdavo. Neturėjo daug pramogų, turėjo laiko pabūti vienas su kitu. Vienintelė kaita buvo šeimos pratęsimas, kai siekiant išvengti kraujomaišos nuotakos arba būdavo grobiamos, arba taikiai būdavo sudaromos „santuokos“, moterys išeidavo iš genties. Toks buvo laukinis gyvenimas. Toli nuo sąvokų. Be laimės, pensijos, santuokos, šeimos ir kitų sąvokų, kurios nuolat išsprūsta iš mūsų lūpų. Galime tik spėti, ką galvojo ir kaip jautėsi tada žmonės. Bet jie nesvarstė, o tiesiog gyveno. Čia ir dabar. Tas tiesioginis gyvenimo aktualumas padėjo susikoncentruoti į kitokius dalykus, nei šiandien.

Sunku tai pavadinti šeima, tai ištisa bendruomenė susieta kraujo ryšiais. Taip žmonės prasidėjo. Iš tokių santykių būsenos, kur likti vienam tolygu numirti. Po to šis reikalingumas vis labiau nyksta. Dabar šimtai žmonių gyvena vieni. Jei paliksim urvą ir pažvelgsim pro lietuviško senoviško trobesio langą, pamatysim dar visai gražų vaizdelį. Ant suolo sėdinčius po darbo skirtingo amžiaus vyrus; tėvus, senelius, sūnus traukiančius pypkutes, kažkur besisukančią jaunesnę moteriškaitę, prie vyrų su rankdarbiais dar kelios merginos, kažkur krenkšteli sena močiutė, užlindus už šilto pečiaus. Tik naktį jaunimas šiltu sezonu išeidavo miegoti į pirkias, pasigaudyti ant šieno, o likusį laiką leisdavo kartu. Jie jau nebuvo gyvybiškai surišti, aišku, lengviau buvo apdirbti žemės plotus kai buvo daugiau žmonių, bet prasigyvenus vis vienas kitas vaikas išeidavo gyventi į savo lizdą. Žmonės jau žinojo kas yra šeima, santuoka, ištikimybė, bet kartu atrado ir šių sąvokų antonimus, atsirado moralė, buvo sukurti  rašyti ir nerašyti įstatymai. Bet šeima buvo kelių kartų darinys, su kivirčais, įtakos zonų pasiskirstymu, demonstruojamu nuolanku ir užslėptomis ašaromis. Karti jaunamartės duona, kaimynų aitvarų ieškojimas, pirmojo vaiko privilegijos ir kiti niuansai darė gyvenimą įdomesnį, ne tokį nostalgiškai gražų. Iš tiesų nieko gražaus ten nebuvo. Žmonių buitis buvo skurdi, visi anksti mirdavo, kai atrado degtinę viskas dar pablogėjo. Gal tik vietoj televizoriaus bendri darbai kartu su dainomis, žaidimais, sakmėmis ir mitais, o kartais ir šokiai. Griežtais suplanuotos vedybos, jaunų mergaičių su išsilaikyti gebančiais vyrais, ir tik jaunosios dainos buvo vienintelė maišto forma, dainos, kurios išsisklaidydavo vėjuje, ašaros buvo nušluostomos nukirptais plaukais ir gyvenimas šeimoje prasidėdavo.

Lengva nebuvo, bet niekas naiviai netikėjo meile, netiki ir dabar, bet naiviai jos ieško. Šeimos buvo didelės, kūdikių mirtingumas irgi. Tokie mums gražūs lopšiai buvo įvesti prievartą, nes prieš tai visi miegojo vienoje ar keliose lovose, bet atėjus alkoholio laikui pagausėjo užspaustų kūdikių. Todėl lopšiai pagerino situaciją. Žmonėms irgi rūpėjo, ką apie juos pagalvos kaimynai, dar griežčiau nei dabar, nes kaimo pasmerkimas reiškė grėsmę nebūti bendruomenėje, o tik gyventi šalia jos. Daug kaimiškos erdvės leido sutilpti žmonėms po vienu stogu. Vienodas neišsilavinimas sudarė sąlygas gerbti vyresniuosius, kaip perduodamos žodinės išminties saugotojus. Ir štai atėjo sodybų tuštėjimo metas. Miestai pradėjo augti, vaikai drastiškai pabėgo nuo tėvų, vieni tėvai dar vejasi, kiti jau numirė ar dar lėtai merdėja vienatvėje. Sensta kartu su savo namais, kurie kaip tie senukai smenga žemyn. Miestai augo, buvo apstatyti dėžutėmis, kurie gal ir tiktų mažiems paukštukams, bet ten buvo sukišti žmonės. Erdvės kiekviena žmogui mažėjo. Senoliai išsigandę pokyčių liko kaimuose, o jų vaikai drąsiai žengė naujais keliais, nesvarbu, kuriame amžiuje įvyko perėjimas į miesto gyvenimą iš kaimo. Tai vis dar tęsiasi, ir tęsis, kol kaime gyvens daugiau nei modifikuotos danų kiaulės, keli bambalių kalnų statytojai ir belaukiančių mirties bendruomenė. Senas žmogus įsikabinęs laikosi karvės, jeigu atimsi ją iš jo, prarasi ir žmogų. Tai unikali simbiozė. O vaikai virto miestiečiai, apsigyveno dėžutėse, naudoja apsisaugojimo priemones, taip išlaikydami „teisingą“ gimstamumo ir malonumo santykį. Šeimos mažėja. Bet šis sumažėjimas dar niekis, palyginus su padidėjusiu mobilumu ir jo poveikiu šeimai. Vaikas paišantis Londoną kaip rojų, kuriame gyvena mamytė ir tėvelis ir uždirba daug pinigų, o jis auga su močiute, kuri prisiminta kaip naudinga ar anksčiau atvažiavus gyventi į miestą. Apsižvalgykit aplinkui, kiek jūsų draugų, kaimynų yra emigravę, truputį geriau, jei tai padarė visi, būdami svetimoje šalyje jie vis dar šeima, bet jei jie suskilę?

Mes jau išmokom sąvokas: šeima, meilė, laimė, ištikimybė, bet jau pamirštam ką jos reiškia. Nebėra kaimo moralės akies, nebėra numirusio Dievo, tai galim ieškoti naktinės meilės klubuose, kavinėse, internete, neatsakingai pradėti naujas gyvybes ir labai atsakingai jas užbaigti. Ironiška, bet ausinės groja dainą apie abortus. Net jei pabudusi atsakomybė nutempia prie altoriaus, tai santuoka trunka vis trumpiau. Greit žmonės atpras tuoktis, ritualas jau seniai prarado savo mitinę reikšmę. Anksčiau trys dienos, kurios buvo pilnos mitologinių ritualų dabar virsta arba penkiolikos minučių ceremonija bažnyčioje ir išgertuvių naktimi, arba tiesiog trys paros šventės. Šeima nebėra nedaloma visuomenės ląstelė, šeima virto teisinė atgyvena, reikalinga sujungti du kapitalus bendrai vartojimo ateičiai, arba kaip minėjo Imanuelis Kantas “galimybė teisėtai naudotis vienas kito lytiniais organais”. Net jei tie organai yra vienodi. Tai kas buvo gyvybės garantas ir atsiradimo vieta virsta tiesiog dviejų žmonių teisinis susitarimas gyventi kartu. Patekti į valstybės parašus, papuošti savo tapatybę kitomis raidėmis. Net neabejoju, kad tai kuo dabar pavirsta šeima matote visi. Ir galbūt tik man liūdna, kad mano sąmonė nesugeba suvokti procesų ir suvokti, kad šeima yra bet kas, gyvenantis po vienu stogu. Kad jei ir prisiekta prie altoriaus, tai vis tiek nepadeda išlaikyti vertybių. Nes sąvokų referencija keičiasi greičiau, nei jų supratimas. Atsiprašau, išsiplėčiau, bet šeima tokia svarbi, tiek galima apie ją rašyti, džiaugtis tuo, kartais liūdėti, bet stengtis kažką pakeisti.

Džiaugiuosi už kiekvieną, kuris skaitydamas šiuolaikinės šeimos aprašymą nesutiko su tuo, purtė galvą ir juokėsi iš keistai sudėliotų raidžių. Kuris kitaip suvokia šeimą, kuris dega troškimu ją sukurti, bet tas troškimas yra atsakingas, nesuinteresuotas, kartais romantiškesnis, kartais pragmatiškesnis. Džiaugiuosi už jus, mielieji.

Rodyk draugams

Alternatyvi neafisuojama piligrimyste arba vienatve autostopu

Vietoj įvado. Tai 2008 vasaros kelionė į Lourdą. Rašyta su telefonu-komunikatoriumi, kalba netaisyta, ispūdžiai neredaguoti. Šią vasarą neteko niekur taip pakeliauti, bet šis kelionės dienoraštis jau seniai norėjo, kad jį kas perskaitytų. Kantrybės skaitant ir į kelią :)

Visa menesi praleides apatijos gniauztuose surinkau visus jegu likucius ir pabandziau driokstelti, pajudeti is sastingio ir pasidaryti vasara nors siek tiek idomesne. Zinojau, kad keliausiu autostopu, beliko pasirinkt marsruta ir kompanija. Pasirinkau pati sau artimiausia zmogu, su kuriuo paskutiniu metu ne itin sekesi sutarti, t.y. nutariau keliauti vienas, o marsruta padejo pasirinkti brolis pranciskus, taigi mano kelias drieksis i belgija ir prancuzija. Keliones priesistore niekinga, paskutinis tranzas is baltriskiu parode, kad kelias daznai buna negailestingas ir ilgai uzgaisom, poto visa savaite nieko neveikiau ir labai pasyviai ruosiausi kelionei. Isvakarese padauginau vyno, taigi keliones diena buvo pasmerkta nesekmei, sunkus rytas, simtai darbu, nesusipratimai su id kortele ir atsisveikinimai sugaisino mane, todel trasoje stovejau apie 5 valanda, vakariniu lenkijos paimti nepavyko. nutranzavau i marijampole, ten tranzuotoju buvo daug, bet pavyko visus palikti, o paciam isvaziuoti i bialastoka, jau tikrai nemegstamiausia miesta europoje, bauska latvijoje geriau tik tuo, jog ten nera kur eiti aplink miesta, taigi velu vakara atsiduriau balstogeje(rodos taip lietuviai vercia sio nemiesto pavadinima), apejau ja, ir bandziau naktiniu paimti lenkija, deja likau miegoti salia kelio, krumuose, naktis ne pati smagiausia, gerai, kad nelyjo, rytiniu lenkijos irgi paimti nepavyko, bet siaip ne taip su 3 masinom atsidanginau i varsuva, ir sedejau joje, slinkdamas link miesto galo, per karsti. Per keliones pradzia supratau keleta dalyku : pirma, esu prastas tranzuotojas, nesugebantis patirties pritaikyti praktikoje, neturintis sekmes, prekines isvaizdos ir dar konors. Antra vienam tranzuoti idomu, tik labai pasiilgstu sneketis lietuviskai, trecia tokios keliones primena nebe vaiku zaidimus, kai atsiduri vienas pavojuje, net jei pavojus ir tariamas ir kad grizti dar sunkiau. Ketvirta, kad kelione bus ilga ir sunki, ir penkta jau sukalbejau daugybe roziniu, visai miela jas murmeti po nosimi skestant toje lenku juroje.Ir paskutinta sikart, lietus kaupiasi, taigi metas baigti pertraukele ir eiti tolyn, kur nezinau,kada pavyks palikti sia ,,didinga,, lenku sostine irgi. Beje kolkas patiko tik vienas vairuotojas, vezes apie 120km, kalbejo angliskai, domejosi pasauliu. o kitka furistai arba smulkme, labai nevykusiai as kolkas.Ir nesekmes toliau tesiasi, kazkaip atrodo, kad tik jos ir paivairina mano kelione, jau greit5val kaip as varsuvoje, rezultatu jokiu. nesuprantu, kuo nepatinku zmonems, miegoti varsuvos priemesty dar maziau romantikos nei baltastogej, bet kolkas scenarijai panasus. Net varsuvos pabaigos zenklas neatnese rezultatu, nepasiduoda man lenkija, kol as bandau ja paimti ji vagia is manes laika ir atsidavineja labai is leto. Pravalas. Sito kelio dulkes sprangios ir labai neskaniai nuseda, nors turbut tai desninga, nusipelniau as pamoku. Tai dabar ir srebiu, tik saukstas kiauras o lekste toli. Einu toliau. Iki vokietijos dar ~500km, nueisiu.Dar kelios valandos ejimo, paskaiciavau, kad nuejau ~20km vien pagal zemelapi. Meldziausi rozini ir pagalvojau, kad tiek ilgai visur stringu vien del progos melstis rozini, dar pagalvoju, jog tai per didele puikybe vadinti ismeginimu, ir kad mano maldos niekines, is prasto medzio geru vaisiu nebus. Vel lyja, oras siandien permainingas, kaip ir mano pasitikejimas, nors dazniausiai zlungantis, kaip dabar. Reikia eiti, arba vaziuoti, arba kazka, o as guliu pievoje, ziuriu i dangu ir rasineju bloga, o cia kyla labai daug lektuvu, didelis aerouostas. Teko dar truputi eiti, o tada sustojo kristiskos isvaizdos jaunuolis ir su vos vos girdima sunkia muzika patraukeme link poznanes, ne i ja, bet i miestuka netoli,is visos keliones labiausiai isimine mano garsus galvos trankymas i sedynes krasta, kai smiginejau, o smiginejau puse kelio,tas garsas kele sypsena vairuotojui, o man kele sypsena jo anglu kalbos zinios, ir auksine fraze atbaidanti nuo atsakymu, ,,i dont know”. supratau kaip jaucias zmones, kai jei tau kalba lenkiskai, o tu apsimeti, kad supranti. vel padariau klaida ir issukau is magitrales, teko dar pora valandu bandyti grizti i ja, bet pavyko, 12 val jau buvau degalineje, nuo kurios kelias veda i berlyna, tada ejau miegoti i vaiku zaidimo aikstele, ant smelio, kur siokia tokia pilaite, uzuoveja ir stogelis, planavau issimiegoti, bet jau pries 6 pabudino vaikai, teko dingti is ten, ju negasdinus, o dabar rankose uzrasas berlynas ir nauji toliai pries akis, truputi daugiau optimizmo, tik rankoms salta, o silta tik tulyke. Deja optimizmas su laiku baigiasi, judesio koloneleje nedaug, uzsispirimas neleidzia eiti prasyti pagalbos, po3 val laukimo jau ir saulenas pasirode, tai pogulis ant pievutes labai i nauda, jei ir vokietija tokia uzsispaudus bus, tai as greit atsitranzuosiu porai metu, ba jokio fun nera, tik stresas ir nuovargis, 15min pogulio nuotaikai atgauti.15min saulekaitoje pavirto i valandini pasnaudima salia kelio, pakele nuotaika, bet tai nepriverte masinu stoti, o mane eiti prasyti, vis delto atsitinka ir neitikinamu dalyku, man sustojo vokieciai pensininkai, ta kategorija, kuri bene labiausiai kratosi jaunuju valkatu, taigi, mes jau judam link sienos, tikiuosi vokietija bus smagesnis krastas, po mano bandymu sneketi vokieciu kalba ir meginimu suprasti, ka sneka jie, supratau, kad vis delto du lygiai nenuejo veltui, bet ir nebuvo bent minimaliai vertingi. lenku autobanas baigesi ir liko tik apie simta kilu sios zemes, taip nesvetingai manes pasitikusios. ir dar turbut ilgokai nepaleis, o gal pavyks?. ant kelio matosi tik darbininkes,kurios irgi stabdo masins, tik kiek kitais tikslais.nors kaip lenkes tikrai ne itin grazios, lenkaites istrigo savo nemazais ir daznais argumentais, o mados panasios kaip lietuvoje, begediskos arba laviruojancios zemiau subtilumo ir padorumo ribos. Vokietukai pradejo reguliuoti radija, galvoja, kad jau ras kazka savokiska(sava+vokiska) geri zmones, atveze i degaline, dave 20zlotu maistui, taigi kolkas daugiau gavau pajamu, nei turejau islaidu. Ta proga save pavaisinau ledais ir vandeniu su skoniu. O poto prasidejo. Kelione igavo pagreiti, nes sustojo moteris furiste, jauna grazi, linksma, vaziuoja ir krykstauja su visais sutiktais vairuotojais, 10 metu vyresne, istekejus, turinti motocikla, jei dar paminesiu, kad pasiule savo fura nakvynei, tai isvis neblogai, tik neprisigalvokite mieli skaitytojai, tai piligrimine kelione juk. Teoriskai as su ania pervaziuosiu visa vokietija ir iki namiuro liks tik keli simtai km. Beda, kad tuoj stosim keturiom valandom, pailset. Pro sali praleke panele be maikutes bestogiame smarte, furistu dziaugsmui, o man daug labiau patiko kazkoks plesrus paukstis griebes grobi visai kelio arba stirna vakar pabaidyta kazkur lenkijoje. Planai ryt pasiekt tiberiada tampa visai realus, reikia tik truputi sekmes. Kuri siandien tarpais aplanko mane, arba pavezina.Su furiste pervaziavom beveik visa vokietija, jos norui bendrauti ribu nera, ir siaip ji kazkokia keista pasirode, bet ji jau nuvaziavo i antverpena, o as likau vokietijos aglomeracijoje, kur daug keliu i visur, o kuriuo vaziuoja mano masinos nezinia. pradejo lyti, policija mandagiai pasiule pasitraukti nuo ivaziavimo i autobana, ir taip atitvere pagrindini srauta furu, uzsirasiau keista miesta, kuri rekomendavo modestas, bet iki jo ilgas ir netiesus kelias. Nesinori eiti miegoti, kai taip apsiniauke. turejau galimybe pasilikti su furiste, ir miegoti su ja, bet tada mano marsrutas driektusi labai nepatogiai. suplesiau rozini, nemelsdamasis o kazkur uzkabines, dabar tik 50mazu rutuliuku ir keli didesni. Pats tas netikram mazajam broliui. aikstele didele, bet ne didesne uz nakti. siksnosparniai skraido virs galvos, maciau kazkur zuiki. Furistei padovanojau sokolada, nes sake, jog megsta, o ji parase savo emaila, kad parasyciau kaip sekesi. Siandien vaziavau su dviem masinom, ir abu buvo labai rupestingi, taigi mano gerumo limitas baigesi, kas toliau? aachen uzrasa pakeiciau liege ir pradejo veikti, bet kurioziskai sustojo du belgai su smartu. ir mane, kad ten yra vietos ;) bet jie jau nuvaziavo,o as vis dar cia. O miego beveik nesinori. bet antra valanda vis delto nuejau miegoti, galvodamas apie lietu. Bet jo nebuvo, miegojau tiesiog super, dvigubai ilgiau nei paprastai, apie 8 valandas, be pabudimu ir nesalau. dabar uzemes visuotinis tinginys, bet tikiuosi tuoj pradeti keliauti, tiberiada ne taip ir toli.bet tik atstumo atzvilgiu, ne laiko.Daugybe olandu, keli belgai ir like vokieciai ne itin manim domisi, vandens trukumas, maisto norejimas, nors slovakai, labai manim besidomeje siule kavos ir maisto, bet atsisakiau. kvailas padaras. vel 3 val be rezultatu. miegociau dar, bet tada niekada nenusigauciau i tiberiada. jau greit 5val kaip nieko nevyksta, sventvagiskai bandau Dievo gailestinguma ir rupestinguma, reiktu nueit nusipirkt atsigert ir dar konors. nes siandien dar nieko nevalgiau, mano rasyma nutrauke sustojusi masina, kurios deka prasidejo keliones marsruto koregavimas. nes atsiduriau olandijoje, atsibodo ten stovet, tai nutariau vaziuoti bet kur, o bet kur pasirodo, veda tiesiai i amsterdama, kurio siemet taip ir neaplankysiu, bet. Viskas prasidejo sustojus tam vaikinui su mergaite, jis vaziavo i priesinga puse, link olandijos, kadangi tai buvo geresnis variantas nei sedeti ten, vaziavau su juo atgal i siaure, ten apziurejau grazu miestuka, bet sekmadieni marketai nedirba, taigi visdar nieko nevalgiau, bet jau bent atsigeriau. Tada per kelias masinas pasiekiau kelia i magistrale, o is ten ir i amsterdama, bet nutariau nelisti i ji, o apsisukti kely, taip dabar ir padariau, cia virs magistrales yra tiltai, tai laisvai gali laviruoti puses. tiksliau jie taip bando mazinti vartotijuskuma ir pastato tik viena uzkandine. Taigi esu kazkur netoli utrechto, zemelapio virsuje, o namiuras zemelapio apacioje, deja turbut nepavyks. einu meginti issikapstyti is cia. i belgija pradziai, o tada zemyn, gal dar ir briuselin pavyks nukakti. olandijoje stopas vyksta smagiai, yra tokie kelyje pasitaikantyts mini parkingai, ten stabdyti visai nesunku, magistraleje sunkiau, kelias is apvaziavimo nesusikerta su keliais is parkingo ir degalines, taigi yra trys siauri keliukai, ir ju susikirtime zenklai draudziantys zmonems ten eiti. Liudna. lietus kaupiasi, vakaras arteja, dziugauju, kad pavyko gerai issimiegoti, nes diena laukia ilga. O poto sugaisau valanda aiskindamasis kelia, nes pasirodo tranzavau i priesinga puse, nei man reikejo, perejau atgal, ir po kurio laiko jau vaziavau link belgijos, ir liko 40+ km. bet jau naktis, puse pirmos olandu laiku, stoviu cia jau pora valanda, o dabar tykau belgu degalineje, gal pavyks, miegoti cia nesinori, salta,dregna, aplink vien kapines ir krematoriumas dar. dar nieko nepaprasiau. bet reiks isdrysti. juk prasymas sustabdo daugiau masinu nei ranka. Tik as nemegstu, kvaili principai. Kazkaip nakti reiks pratempti.Prasimaliau degalineje dar gera valanda, tada nuejau i kita kelio puse, ir rades azuolu giraite issimiegojau. Teisingiau butu sakyti pasnaudziau sesias valandas, ryte vel bandziau tranzuoti, bet vel grizau i degaline medzioti kokio belgo, kolkas dar nei vieno nebuvo. degaline gyva, nakti dirbo tik vienas zmogus, dabar suskaiciavau penkis, pasiekti tiberiada siandien planas subtiliai pasmerktas zlugti. as praradau vilti,tikejimas irgi svyruoja, o meile suslapo ir dziusta kazkur ten kur silta. Ne manyje. Taigi, jei bandyciau nupasakoti kaip jauciuosi ir kokio nuotaikom gyvenu, gautusi verkslenimas, todel taip ir nesielgsiu, bet is nevilties tik kumsciai gniauziasi.Olandija prie belgijos sienos kitokia, keisti cia zmones, jaunimas pristabdes keikia mane savo marmaliavimais, kiti tiesiog pravaziuoja. beveik puse11 vietos laiku, kartojasi istorija, jog sekme lanko tik po pietu. Kvailas desnis. O belgai irgi keisti zmones, pamatai masina su ju numeriais, ir bandai kalbinti angliskai, po dvieju bandymu man istarus vos kelis zodzius jie pabegdavo. Jokio mandagumo, nors lepteltu kanors, suprantu, kad jau nebeturiu prekines isvaizdos, esu suvarges, nesneku prancuzisjau ir siaip esu nevykelis, bet nezadu cia gyventi amzinai, o ir darbo vietu degalineje turbut neperdaugiausiai. sedincio ant krasto ir rasancio vos nepervaziavo golfas su turkiska atributika. tuoj zinosiu visu darbuotoju rukymo cikla. o jis gan daznas, cia ruko daugelis, nors man stoje neruke ne vienas. pirmas nepabeges belgas pasake, jog nezino,ar vaziuoja i belgija, pagalvojau, jog keistas bicas, bet po kokio pusvalandzio grizo ir pasieme mane, keliavom beveik iki pat namiuro, nuo kurio tiberiada ranka pasiekiama, ten tesiau medziokle ir po ilgoko laiko, bet ne tokio ilgo, kaip stovint ant kelio, man sustojo vaikinas, pavezes iki pat tiberiados. O mano dziaugsme, pagaliau. Gera buvo sugrizti i sia baznycia, kurioje laivo formos altorius ragina pasitiketi Dievu, net jei jis miega, o aplink audra. Turbut ta jis ir megino pasakyti man, tranzuojanciam per tamsas ir lietus. Aisku, visi cia sneka su manim prancuziskai, visi turi savo darbus, sveciu namuose gyvena keli keistuoliai. Lietuviai ir latvis dirba vaiku stovyklose ne tiberiadoje, o kaimuose aplink. Kolkas neturiu vietos, kur gyventi, bet kazkur ras vietele ir man, tikiuosi. O sedziu baznycios prieangyje, priesais Kristu. lauke lyja, gerai, kad sia nakti neteks miegoti lauke. Pries metus sigute gavo abita, dabar jo jau nebeturi. Keisti metai ir man buvo. gerai, kai yra laiko apie viska pagalvoti. Kad ir toli nuo lietuvos, nuo namu, draugu. ir tas jausmas, kad esi visur, kad atstumas yra niekinis, tada pasaulis pasirodo kitomis spalvomis. Kaip toje dainoje: miegu baznycioje, sapnuoju moteris, is tiesu gyvenu baznycioje, ten sonuose irengti kambariukai ;) labai patogu. kaip gera miegoti sausai, o vejas uzia kazkur uz lango o ne aplink galva. Pabudau kelios minutes pries zadintuva, diena grazi,rami, sventa. Kazkada rasiau bloge apie broli marka, tiberiados ikureja, toks sventumas nuo jo sklinda,ir kartu paprastumas, truputi su juo dirbau, taip pat dirbau su kitu broliu, pamenu pokalbi pries tris metus, kai pasakiau, kad studijuosiu filosofija, jis paklause ar zinau levina, sikart paklause to paties, matyt ne visi pasikeicia per 3 metus. Nesiojau malkas, kaip lietuvoje, ir priskyniau daugybe avieciu, saldu pilve dabar, toks ispudis, kad cia visi daug labiau atsipute nei baltriskese, nepersidirba, nepervargsta, smagiai leidzia laika neskubedami. tarpais lyja. Daug bunu baznycioje, kaip niekada, tiberiada tuscia, todel gera tylumoje ir ramybeje, kurias kartais sudruscia keistuolis ambrozijus, elgiasi ne visai pagal normalias elgesio normas, bet labai idomus, kazkokia laisve dvelkia nuo jo. Jam rupini dalykai isties aktualus jam, o ne kazkam, zaviuosi juo.Siandien po ilgo laiko valgiau karsto maisto. nuostabu. penktadieni vel i kelia, o siandien antradienis, diena nurimti, atgauti jegas ir rasti dalele saves, gal tos, kuria palikau pries tris metus. Tada buvau visai kitoks. Neatpazistu saves. tai dziugina ir ragina eiti toliau, einu ruostis misioms.Misios buvo didingos, ai beje misios nevyksta tiberiados baznycioje, jos vyksta kitame kaime, kur vyksta pjuties vaiku stovykla, ten yra mazdaug 70 8-11 metu berniuku, kokie 7 broliai ir savanoriai, mergaites, seses ir savanores gyvena kitame kaime. vakar (antradieni) pasilikau po misiu ten, per pamoksla brolis Morkus kalbejo apie mane,jog sv dvasios dovana, jog as lietuvis, padedamas brolio Siluano(latvio, anksciau vadinosi tiesiog Maris) galiu suprasti, ka jis kalba, nors pradedu manyti, jog prancuzu, o ne lotynu kalba yra oficiali dangaus kalba, tokia ji grazi ir melodinga, per maldas daugiausiai medituoju, nes nesuprantu maldu, nors po keliu menesiu, praleistu cia, manau pramokciau. Vaikai skyre man daug demesio, ciauskejo, vienas negriukas net pabuciavo i zanda, pasakojau apie savo kelione keliems zmonems, kam buvo idomu, poto buvo juokingi vaidinimai, nes tai buvo paskutinis stovyklos vakaros, siandien(treciadieni) stovykla baigsis ir visi sugris namo. Taigi ryt tiberiada vel bus pilna. ambrozijus isvaziavo,issiveze dali ir mano beprotybes, bet isejus i laukus ji grizo. Truputi keista diena, nes visi pasimete, dirbti nera ka, niekas manes i misias nenuveze, zodziu, keistai, dirbau su oliveriu, bet man atrodo, jam labiau patinka vienam, jis anglikonas, neseniai tiberiadoje apsikrikstyjo. Pradejau ruostis kelionei, reiks perkeliaut ne viena lapa zemelapyje. rasau labai isplestai, nes paprasciausiai noriu kalbetis, o nelabai turiu su kuo. oliveris skotas, man jo anglu sunkiai suprantama, kad tiesiog sneketis, brolis bartas(nelietuvis) uzsiemes, o Gi ir br, Morkus nesneka angliskai, ir dar daug skautu cia, dabar kruva skauciu, okupave virtuve, taigi net ten negaliu nueiti. Iskritus diena, bet sededamas prie tokio keisto vandens telkinio, prie kurio buvom pries 3 metus matau magistrale, ir ji mane saukia, jau greit. Neramu, bet tai zavi. Priemiau kelis pasiryzimus rudeniui, tikiuosi pavyks rasti laiko o ir noras nebus praejes. Praejo dar dvi dienos, grizo austeja is stovyklos su mergaitemis, tai galejau sneketis su ja. Nors niekada su ja per gerai nesutariau, tiesiog mandagus, truputi baltriskietiskai familiarus bendravimas apie nieka. Gal truputi daugiau, nei apie nieka, turbut vienintelis dalykas,kad abu labai megstam ir belgiskaja tiberiada. Vakar buvo sunki diena, kai norejosi salintis zmoniu, nezinojau kas vyksta, siandien jau kitaip, du vakarus sesers dalios padedamas snekejau su broliu Morkumi, del pokalbio ir neisvaziavau, kaip buvau planaves penktadieni, o tik sestadieni. Tai yra ryt. zmones cia plusta ir keiciasi, dirbti irgi tenka ivairiausius darbus, siandien pvz labai kontrastingai : meziau avide ir skyniau avietes. Zavu. nera daug minciu, todel uzsidarau. vakar(penktadieni)dar pries miega permeciau knyga, apie sv. pranciskaus neturtelio isminti, nuo siandien ja skaitysiu is leto, stengdamasis atrasti kuo daugiau. Gavau brevijoriu is broliu, taigi dabar meldziuosi.Siandien keliones diena. visi broliai meldesi uz mane, poto palydejo i kelione, Gi, tylusis mano valgio ir darbo kompanjonas paveze iki degalines, visi atsisveikino graziai, buvau pasidejes daiktus pasalyje, o grizes radau sokoladuka, miela ;) taigi pasiemes surio ir duonos iskeliavau. Po keliolikos minuciu jau vaziavau is pradziu i liuksmemburga, o po i prancuzija, ir pasistumejau joje truputi.Sustojo du broliai, vienas pries 10 metu lankesis ps brolius, pasakojo istorija apie savo nuklydima ir grizima pas Dieva, taip pat apie draugus pabaltyje ir dar daug visko. Kelione prasidejo. iki kito tasko, lilio 400km.
)Deja vel prastovejau keturias valandas, tusciai, praleisdamas pro sali daugybe turistu is olandijos, belgijos ir kitur. Jie vaziuodavo su seimomis, kemperiais, ir puse savo turto. o jo jie turejo daug, per daug. Keli turkiskos isvaizdos jaunuoliai bande megzti kontaktus, bet be realios naudos, o tada sustojo chose, ispanas dirbantis vokietijoje ir vaziuojantis namo, iki isnaktu vaziavom per prancuzija, poto miegojom masinoje, o lauke lynojo. Taigi Dievas zinojo, kokios masinos man reikia. yra vilties siandien pasiekti lurda. iki jo kokie 4 simtai km, vaziavau su sauniuoju chuanu ir siandien ikt pat pietu, kol issiskyrem, jis nuvaziavo i valensija, o as sukau i desine, link lurdo, issiskyrem labai draugiskai, tada nuejau pusryciauti, melstis, pasnausti, ir labai neskubedamas nuejau tranzuoti, ir neilgai trukus jau keliavau toliau, ne itin toli, bet savo kryptimi, kur nera tiek daug turistu ir masinu, ir cia labai grazu, atrandu visai kitokia prancuzija. Linksma cia pietu prancuzijoje, masina keicia masina. Ir as jau netoli tuluzos, o nuo jos lurdas visai salia. Tik jau esu truputi pavarges nuo vaziavimo, tai sunku bendrauti, tikiuosi siandien geros nakties, kad ir kur ji bebutu.Liurda pasiekiau. deja tai ne tokia svetinga vieta nei tikejaus. Daug komercisko slamsto. istranzavau is degalines su tikru prancuzu, kuriam pasaulio ribos baigiasi ties sveicarija ir kalba tik prancuziskai. Jis atveze iki pat posukio i lurda, nuo kurio vaziavau su sektantais vokieciais, jie skelbiasi krikscionimis, bet idomu, kas yra is tiesu, susitariau su jais susitikti ir rytoj, padiskutuoti, o tada nuejau ieskoti vietos, kur pasideti, turejau viena adresa, kuri dave brolis Morkus, deja, tai buvo nenaudingas, nes tai buvo vieta tik pasvestojo gyvenimo atstovams. zenklas? o radau tiesiog eidamas gatve, sustojes, pakeliau galva ir pamaciau ta gatve.Poto pradejau ieskoti svento petro kaimelio piligrimams, ieskojimas buvo ilgas ir lietingas, bet pagaliau uzlipes ant kalno radau ji. deja siuo metu vyksta ar tuoj prades vykti mini jaunimo dienos, ir vietu man nebuvo. siaip ne taip man surado lova ir kambari, bet tik nakciai, o ryta be ceremoniju pasake, kad kambarys uzimtas. O lurdas pilnas neopiligrimu, jie atvaziuoja prabangiais autobusais, apsigyvena viesbuciuose, pvz 3 zvaigzduciu pranciskus asyziecio viesbutyje, ir dauguma viesbuciu pavadinti tokiais absurdiskais pavadinimais. Vakarais jie eina isgerti alaus i kavine, dienom vaiksto po miesta, aplanko, apziuri isimintinas vietas. gerai jiems. Juk nusifotografuoti baznycios fone arba kad uz nugaros matytusi lurdo grota yra tiesiog butina, aisku matosi ir besimeldzianciu zmoniu, bet tokiu mazuma. Komercija cia uzima virsu. Negalejau melstis prie grotos, nes is abeju pusiu prisedo turistai ir pradejo ciausketi kazka, o zenklai, prasantys laikytis tylos galioja turbut tik statuloms. Nusprendziau jau siandien palikti lurda, ir iskeliauti. geriau miegosiu laukuose, per audra, nei cia. Nes cia daugiau kameru nei roziniu, o visi roziniai, kaip ir dar daugiau kico kabo sukabinti parduotuvese. einu ieskoti, gal kurnors vyks misios. Man jau pradeda patikti lurdas, pasirodo cia vyksta tuor de france etapas, taigi nusipirkau pora atviruku, uzrasiau juos, ir ejau i pasta, o man kelia pastojo lenktynes, tai dabar laukiu dviratininku, salia kelio vyksta tikros grumtynes, del slamsto, kuri dalina pravaziuojancios masinos, net dantis iskrenta, kai mociute, puole prie kazkokios siuksles, po ja palindo vaikas, ir ji perskrido per ji, nejuokinga, bet kai matai kaip suauge zmones grumiasi del reklama apipaisytu kepureliu, apyrankiu, ar tasiu i kurias niekas netelpa, tai tikrai absurdiska, bet smagu. tustybiu tustybe ;) labai tinka lurdui, kur gauti situ siuksliu susirinko turburt panasiai zmoniu, nei i baznycias melstis.Lurdas man kolkas didziule tustybes muge. kur tikejimas Dievu uzleidzia prioritetus i naudos siekima. dviratininkai dar nesirodo, anra valanda vyks misios anglu kalba, misios buvo fainos, 7 kunigai, daug zmoniu, pagrindas viena jaunimo organizacija, kuri turbut atvyko i mini wjd, pasirodo pirmadienis pas prancuzus nedarbo diena, nes kazkokia svente, taigi pilnos autostrados masinu, griztanciu po poilsio. pries isvaziuodamas is lurdo uzsukau i lidla, prisipirkau saldumynu, ir aisku siaip maisto. Kadangi pats pigiausias, tai ir neskanus, tik sultys skanios. istranzavau is pradziu tik iki magistrales, net neturejau planu, kur vaziuoti, bet sustojo vaikinukas su suniu, policininkas, kuris nuveze iki ten, kur isleido ispanas, plente a9, kuris veda i barselona ir kyla iki pat paryziaus ar vokietijos, susikloscius tokioms aplinkybems nutariau pasiekti jura. Patyres, kad dauguma prancuzu pietu degalines turi normalius isejimus i miestelius, perlipau per tvorele ir nuejau vakarejanciu keliu, kuris teoriskai turejo vesti iki juros, iki kurios apie10km, tai buvo grazus pazingsniavimas, temo, aplink vynuogynai, kalvos, menulis, poto pradejo skradyti siksnoparniai ir net sviesti jonvabaliai, deja si romantiska svajone miegoti prie juros neissipilde, nes kelias atvede i miesteli, esanti keli km nuo autobano, o iki juros dar 8 km, daug masinu dar vaziavo, bet pastabdes po lempomis nutariau likti cia, radau ramia kalva, tik sumedejusios zoles ir kazkokia cikada man neleis ramiai uzmigti.Dar sunys nedave ramybes, vis aplankydavo koks nors.Ryte pamaciau,kad miegu visai salia kapiniu, bet jokie vaiduokliai neatejo ;) po rytines pradejau eiti link svento petro miestelio, pagal zenklus 8km, eismas gana intensyvus, bet norisi pasivaikscioti o ir nestoja taip lengvai. svarbiausia silta, labai nenoriu i ta europa, kur lyja. geriau cia.gal isidarbinti kur vynuogyne ir dirbti iki rudens ? pagaliau pasiekiau jura. pasivaiksciojau pakrante, radau jaukesne vieta ir nutariau pasideginti, aplinkui daugiau maziau grazus kunai, beribe jura priesaky, karstis, viena kita bangele, taip dabar viskas grazu, kad nesinori niekur kraustytis, bet kai pagalvoji, jog dar laukia 14km peskom, ir apie 500km iki taize, tai sunkiau pasidaro.bet kolkas as cia,. ir dar kuri laika busiu. mazdaug valanda. o tada matysim, kiek pasieksiu. namo neskubu, turiu dar 8 dienas.kaip sunku palikti roju.jura buvo silta, bet suri, bangos mazytes, bet maudytis galima, padukau vandenyje, pasitaskiau i bangas, kad ismustu nuovargi. Tai tarsi atostogos nuo piligrimystes, truputi duokles sau, truputi neramu, jog tai atims is manes visa dvasia, bet matysim jau greit, ar stos mieli prancuzai,nors cia kurortas, stos sunkiai, bet manau neisiu atgal tuos 8 km keliu, jau geriau pastovesiu pakelej. Eiti neteko, tiesa beeidamas i trasa pameciau pakloteli ir ranksluosti, o atgal, grizti tingejau, taigi dabar turiu dar maziau daiktu. galvojau varyt kitu keliu, bet patyres nesekme grizau i ta kelia,kuriuo ejau vakar vakare, pirmu dvieju masinu nestabdziau, o trecia sustojo 3 vaikinukai, ruke zole ir atveze iki pat degalines, kurioje valanda kepdamas sauleje neistranzavau. lyon uzrasas jau antra karta nepavyko, matyt ten kvailas miestas, bet nieko kito nerasysiu. tebunie. o del rukymo tai irgi idomi istorija, isvaziuodamas nutariau neimti cigareciu, vistiek dauguma vairuotoju ruko ir vaisina, bet iki lurdo, tik paskutineje masinoje buvo rukantis vairuotojas, o iki tol bent 22 masinas vairavo nerukantys.taigi nusprendziau neribotam laikui mesti rukyti. pradziai iki rudens, o veliau bus matyt, nors jau be dienos 2 savaites, kaip nerukau, ir kaip esu kely. o iki namu dar labai toli. cia kaip i kalnus, nulipti nuo virsunes yra sunkiausia dalis, nes nuovargis daro savo, bet as nesu nuvarges, dabar po daug netranzuoju. po truputi, ryt noreciau pasiekti taize, o nuo taize per 4-5 dienas grizti namo.tas po truputi baigesi 400km, as jau netoli lyon, nuo cia iki taize apie 150km, plius minus, dabar svarstau,ar eiti tranzuoti, ar eiti miegoti, nes geriau nutranzuoti ryte, nei nakti kazkur dingti netoli makon, nes ten issukimas is greitkelio, dangus cia giedras, todel smagu, o ir degalines man labiau patinka, negu paplentes. nes taize pasiekti padoriu metu nepavyks. geriau ryt, nezinau kada, kaip Dievas duos, nudegiau pecius matyt, o gal ir nuo vaiksciojimo juos skauda. Pirmosios traumos. kuo arciau namai, tuo daugiau ju bus.Naktis buvo rami ir ilga, issimiegojau, truputi uzvalgiau ir bandysiu vaziuoti i prieki. Sutikau kita tranzuotoja, lenka, turinti daugiau daiktu, negu pats sveria, vaziuoja rodos i monaka, bet nesuprantu,, ka jis cia veikia. stot ir man nestoja, kelione gali uztrukti. poto atejo porele tranzuotoju ir man sustojo, galvojau pasiseke, bet pasirodo tik dar labiau iklampino, padariau didziausia klaida, kokia tik galima padaryti tranzuojant, ivaziavau i miesta, ir neisvaziavau. esu kazkur pakrasty, ir bijau tranzuoti prie ivaziavimo i autobana, nes eismas intensyvus, juosta siauria ir panasiai, o vairuotojas man aiskino, kad reikia eiti per tuneli, nepaisant zenklo. Jog ten negalima zmonems, kazkaip nemanau, kad man pasiseks, reikia kazka sugalvoti. sukti i pirma pasitaikiusi plenta ir varyti is lion, bet kur? miestas didelis. bet Dievas darsyk parode jog mane tikrai veda, paejus pora valandu lyon kalnais ir pakalnem priejau jo pabaiga, o veliau ir ivaziavima i autobana, vietos nebuvo daug, bet gan greit pasiseke ir vaziavau su vejeliu, per 3 masinas pasiekiau taize, pirmas ispudis labai geras, malonus priemimas, geras oras, daug graziu zmoniu, kambarys, lova, dusai ir maistas jau greit, tai tik materialus slamstas, bet viduje atsiradusi ramybe neskubina manes namo, nenoriu ten, noriu likti cia, arba kely, ten kur mane globoja, kur nera kvailo susikurto pasaulio. galvojau apie 21amziaus piligrimyste pasiklydusia tarp turizmo, religijos pardavinejimo, bet visada buvo tokiu piligrimu, kurie keliaudavo patogiai, kuriems pinigu aukojimas buvo dalis, ir visada pasitaikydavo basakoju, kazkur einanciu ir nieko neturinciu, tokia istorija, ir niekas nepasikeite. Tik keliaujantys autostopu nera piligrimai, pagalvojau, jog tai nuotykiu ieskojimas, saves isbandymas, ir daug reikia, kad taip isdrystum, tiesiog eiti. Poto keiciasi tik miestai, masinos. Bet kelias visada saukia. Is tikro mano nuomone apie taize pasikeite, i gera. Tos kelios dienos praleistos ten buvo pilnos Dievisku artumu, graziu ir tiesiog pokalbiu. ir daug malimo lietuviskai, tikejausi sutikti daugiau pazistamu, bet is 300+lietuviu pazinojau tik keleta, daugiau pazistamu buvo tarp pernamentu, kurie pasilieka ilgiau. Bendruomene, surmulys padare idomu ispudi, ir tai virto nebe sirsynas, kuri sukelia daug chaotisko surmulio, bet bitynas, kur egzistuoja tvarka ir verda gyvenimas, aistros, kur susitink skirtingi kontinentai, religijos, patirtys, kur jaunas zmogus gali pazinti kita gyva kultura. Kartu melstis, misios taize labai grazios, per teve musu atrodo, kad tai malda kalbomis, tiek daug skirtingu kalbu skamba aplink, o misios laikomos kasdien vis kita kalba. Smagu tame surmuly isgirsti ir lietuviska maldavima ar giesme, kai 3tukstanciai zmoniu bando giedoti lietuviskai. Buvo smagu nustebinti draugus, niekas is ten buvusiu nezinojo, kad as atvyksiu, bet juk nezinojau ir as. Bet palikau ten dalele saves, kad sugrisciau, kad pamatyciau daugiau. O veliau su sypsena pavirtau vel i valkata ir iskeliavau. buvo tikras dziaugsmas pries kelione pabendrauti su broliu Robu,ir isvaziuoti. Masinos stojo kaip uzsakytos, greit atsiduriau magistraleje, poto ir savo reikalingame kelyje i vokietija. ten sustojes lenkas paklause ar as poliakas, bet uzteko kad ir lietuvis, paeme, ir nuveze i vokietija, poto susipazinau dar su keliais lenku tranzuotojais, ir visus tris suseme vienas keistuolis sveicaras statybininkas, ir veze iki frakfurto, deja nevisai sekmingai. kelione apie pirma nakties baigesi kazkur isklydus is autobano ir ieskant degalines, ja radom, bet ji nedirbo, tai prasnaudem masinoje iki5, o tada pasipilde nuvaziavom dar desimt km ir islipom degalineje, kur musu keliai skyresi, as nuejau da r valandziuke pasnausti, pasiremes ant stalo, o kur draugai lenkai nezinau. lynoja, salta, kelione tesiasi.dar truputi apie lenkus, keista, bet lietuvius lenkai labai megsta,ko nepasakytum apie stereotipinius atvirkstinius santykius, pasakius lenkui, kad tu lietuvis, jis butinai pasakys koki miesta lietuvoje, kur kas nors, kadanors gyveno ar gyvena,pasakius aniems autostopininkams, kad as is lietuvos, jie labai apsidziauge, tarsi beveik salieti butu sutike, tas tikrai maloniai stebina, kai esi prisiklauses kraupiu istoriju apie ziauriuosius lenkus. Deja, dauguma mano sutiktu lenku tiek europoje, tiek lenkijoje buvo net labai geri ir draugiski, ir naudingi. Lenkai vis dar tranzuoja, uzeme gala degalines, o as labai neskubu, bet reiktu eiti kovoti del vietos po saule. O degalinese verda gyvenimas, tiksliau, cia gyvena zmones, keliautojai, turistai, tautu, kalbu ir nuovargio turinys, zmones, griztantys po atostogu neatrodo laimingi, jie nuvarge, juose tvyro abejingumas.ir tik retarciais mazoje vaiko burnyteje issiplieska sypsena nepazistamam valkatai, mieganciam prie stalo, ar sedinciam ir vartanciam atlasa, juk tiek nedaug reikia, kad vaziuotum kurnors. galima daryti isvada, kad zmones, migruojanti tauta. Jiems reikia judesio, o kitiems jo reikia labiau ir kitokio. Nuejau tranzuoti, pora valandu rytinio nesekmingo tranzo, mano kolegos isvaziavo, po ju ir as. sustojo tikrai netipine grupe zmoniu, turistai, griztantys is atostogu, pasakojo apie laikus, kai degalinese galedavai rasti po 20 autostopininku. Idomus laikai tai buvo vokietijai. Dabar tik likuciai, lenku, lietuviu, vienas kitas vokietis. isleido degalineje, kur pute labai stiprus vejas, buvo salta, po valandos nesekmiu nuejau melstis dienines, o poto uzmigau uzuovejoje pietu miego, aisku pietu nevalges, puse dezutes sprangiu konservu ir bandele dar is taize buvo vienintelis mano maistas siandien, net vandens neturejau. Taigi tris valandos miego, islindus saulyte, nuriimes vejas labai padejo darbinei nuotaikai, ir greit sustojo masina, nuvezusi dar 300km, iki berlyno, iki lenkijos apie 100km, jau netoli. moteris veze dar viena tranzuotoja, keista kaip ir dauguma vokieciai. O degalineje nusipirkau vandens, ir sutikau vel tuos pacius lenkus, jie kitais keliais, bet irgi cia atsidure. tai keista, bet miela, jau vyresne porele, keliavusi visai grazu marsruta :paryzius, ispanija, pietu prancuzija, monblanas. Tik moteris truputi isteriska, ir keista, vis nerimauja, nerimauja, o poto uzmiega. Lyg nerimo nebutu. O vyras toks draugiskas lenku meskinas. Jiems jau nebedaug liko iki namu, bet eismas nedidelis, vakareja, einu melstis vakarines, po maldos geriau buna. Kolkas negeriau. Masinos keicia masinos, o as net netranzuoju. srautas per mazas ir per nepotencialus, kad butu galima tranzuoti dvejose vietose, tusciu masinu beveik nera, arba jos vaziuoja i berlyna. sunki naktis laukia. Lenkus paeme ir nuveze nenustatoma kryptimi. Likau vienas, paeme lietuviu furistas ir atveze iki sienos, siaip idomus furistas. ziurejom filma, kvaila rusiska filma apie sveicaru armija, bet zinant kiek laiko neziurejau i joki ekrana, tai visai pasiseke.Dabar esu 21 lenkijos kilometre, katik suvalgiau dvi bulkutes, skrandziui labai patiko, o aplinkl siaucia audra, zaibuoja, lyja, bet as po skeciu nuo lietaus, stebiu masinu ir zmoniu srauta. perspektyvos nekokios, bet nelabai is ko turiu rinktis. Buvo prisikabines girtas lenku furistas, labai draugiskas, norejo padeti, bet buvo jau perdaug isgeres, ir man alaus dave, bus lauktuves. gerai, kad nepakviete gerti kartu, snekejo apie kazkokia problema, apsimeciau kad nesuprantu, bet issiskiriant sake, kad as geras zmogus, nors ir ne lenkas. Reikia laukti lietaus pabaigos, gal dar pavyks issikapstyti ir pervaziuoti audra.audra jau taskosi aplink, jei galeciau ir miegoti po stogu, butu isvis pasaka, deja sketis nenesiojamas, ir man pasitarnauti negali. O ka daugiau daryt? teritorija cia didele, per lietu zmones skuba skuba kazkur, ne padeti valkatoms. jei tranzuociau, tik suslapinciau rubus, ir visai salta pasidarytu. Issipilde blogiausias scenarijus, po lietaus nuejau tranzuoti, bet iki 2niekas nesustojo, nuejau miegoti ir pramiegojau 10 valandu,sausai, siltai. taigi ryte tik galvos skausmas nuo persimiegojimo, ir nuojauta, kad ir antra naktis bus lenkijoje, neuzteks vienos. einu tranzuot, bet vilties daug nera. Po poros valandu stovejimo ir zmoniu juokinimo sustojo fura, kuri vaziuoja pora simtu km gilyn ir iki lodz bus likes tik simtas jau sistas. kelias tuscias taigi masinu sujudimas prie sienos tik vietines reiksmes, dabar stovim pauze, norejau rasyti, kad dar nieko nevalgiau, bet pries tai furistas istiese sokolado gabaliuka. Smagu. Mane isleido per viduri poznanes ir lodz, iki namu dar geras gabalas apie 700km. kelias tuscias, pilnos aiksteles furu laukianciu 11 vakaro, kad galetu pajudet, bet pajudejau zymiai anksciau.Per visa kelione perdaug nevaziavau su furom, bet jiems laikiau kitoje lapo puseje uzrasyta lt, prie berlyno apvertus lapa suveike, dabar irgi pamacius atjudancia fura parodziau ir sustojo. Tai buvo bene smagiausia keliones dalis, ne tik del to, kad per nakti parvziavau namo, ryte jau buvau kaune,bet ir delto, kad naktis neprailgo, vairuotojas, pats tranzaves po vienuolynus, buves tiberiadoje nuo pat jos pradzios, idomus ir sviesus zmogus, istiese alaus skardine, kuri tarsi uzbaige mano piligrimyste. vienintelis gurksnis alkoholio, ir zinojimas, kad viskas baigesi. is tiesu, tai niekas nesibaige, po keliu dienu grizus, isvykau i kita kelione,i italija, sekti sv, pranciskaus pedomis. si kelione buvo teisinga, joje netruko sunkumo ir ji keiciancio dziaugsmo.netruko geru zmoniu, maldos, kelio, ji buvo pilna, kad net praejus keliems menesiams as vis sypsausi ja prisimines. Kur toliau?

Rodyk draugams

Susitikti su Kristumi?

Tai ne teologinis tekstas. Tai širdies dienoraštis apie religiją, jos įtaką kasdienybėje, apie gyvenimą tikėjimu, apie liaudies religingumą. Ir tai ne kaltinimas, o apgailestavimas. Sekmadieniais einu į mišias. Kodėl? Visada galvojau, kad einu susitikti su Kristumi, kartu švęsti eucharistiją su bendruomene. Ir kas kartą tikiuosi išgyventi susitikimą, susikaupti, mylėti. Bet ar viskas taip paprasta. Vieną sekmadienį vietoje vieno sutikau du Kristus. Nei vieno nepažinau, nepamilau. Viskas rodėsi šabloniškai gražu, nueiti į mišias sekmadienį, pasimelsti, grįžti atgal ir gyventi kaip gyvenus. Bet pirmasis Kristus manęs laukė dar likus keliasdešimt metrų iki bažnyčios durų. Aš jo nepamačiau, tiesą sakant jo ir nereikėjo matyti, gaivus išmetamasis aromatas dvelkė keliolikos metrų spinduliu, o susirietęs kūnas ir pilnokos kelnės neleido abejoti kvapo kilme. Šyptelėjau, ne kasdien sutinki tokį Kristų ne bažnyčioje, o šalia jos. Keista religija yra krikščionybė - silpnųjų religija, kaip minėdavo Nyčė. Nors jam neprieštaravo ir mažiausias iš apaštalų – Paulius, sakydamas, kad Jis pasirenka tai kas silpna. Bet tikslas nėra prirašyti gudrių citatų ir rasti paraleles tarp ateistų ir teistų. Religijos keistumas, kad Kristus lauke, o tikintieji viduje, ruošiasi eucharistijai. Kadangi truputį vėlavau, o benamis jau atrodė įmigęs, nebuvo sunku padaryti išvadą, kad visi tikintieji turėjo pro jį praeiti, užuosti. Kam jis rūpėjo? Neparūpo ir man. Gal šiandien tiesiog ne jo diena, ateis rytojus ir jam pavyks prisigerti sėkmingiau, atsigulti patogiau ir nuošaliau. Ir neskaudės niekam širdies, kad mažiausiasis brolis, kuriam reikia pagalbos, kuris visų atstumtas, kurio veidas toks bjaurus, kad žmonės prieš jį užsidengia veidą. Juk lengvesnė fariziejų religija. Atlikti pareigas, išstovėti mišiose, padejuoti suklupus ant kelių, sumurmėti vieną kitą burtažodį. Ir grįžti į savo gyvenimus. Nes priimti tokį Kristų yra nepriimtina. Nes tam reikia religinės charizmos, kvailumo ar radikalumo. Šventieji neatrodė normalūs visuomenės vertinimo skalėje. Nes jiems rūpėjo tie girti, smirdintys, pasimetę gyvenime žmonės. Deja, šventųjų ir benamių santykis ryškiai ne benamių pusėje. Džiaugiuosi už kiekvieną, kuris pasilenkia prie tokio Kristaus, pakalbina, pasiūlo pagalbos, ne pinigų, nes pinigais mes tik susimokame už santykį „aš/siena/tu“, įmesti pinigėlį yra tik pabėgti nuo problemos, parodyti gerą širdį, tikėkimės, kad yra ką parodyti. Neteisiu nei vieno, kuris praeina pro jį. Negalima teisti kito nenuteisiant savęs. Aš pagalvojau, ką galėčiau padaryti dėl to žmogaus, dėl Kristaus esančio jame ir su juo. Pagalvojau ir nuėjau į fariziejų gretas. Nes ten lengviau, paprastas įstatymų kelias, kur ir nesilaikant jo išlieka gailestingumas.

Bet ir tarp fariziejų esama Kristaus, ir ne visada jis duonos ir vyno pavidale yra aukojamas ant altoriaus. Šįkart įsitaisiau visai šalia jo, priešais esančiame suole. Šis, pernelyg įsijautęs į maldą žmogus trikdė visą bažnyčią, trukdė jai fariziejiškai stovėti ir džiaugtis savo teisumu. Buvęs ar esamas vargonininkas nelabai atskirdavo, kad jis ne ant vargonų ir kad naudoti visą balso pajėgumą „normaliame“ fariziejų pasaulyje yra keista ir nepriimtina. Man prisėdus suole, mano kaimynės jau buvo neištvėrusios jo keliamo maldos triukšmo ir nuėjo pakeisti sėdimąją vietą. Gal ir nepavyko susikaupti maldai, bet buvo ir gėrio tose mišiose, pirmiausia bent jau akustiškai jausti, kad kažkas meldžiasi kartu, nes šioje didelėje mano parapijos bažnyčioje kunigai kalbasi su savim. Gal dėl to kaltas milžiniškas bažnyčios dydis, gal parapijos apatija, bet kai nėra choro, retai išgirsi bendrą maldą. O man, pripratusiam prie bendros maldos bent per šias mišias buvo smagu įsivaizduoti maldos bendrystę. Kadangi sėdėjau prieš jį, teko susidurti su visos bažnyčios nuolatiniais atsisukinėjimais, į tą keistuolį, kuris meldžiasi garsiai. Džiaugiausi, kad bent tiek galiu būti pastatytas į vieną gretą su juo, nes Kristus visada pasirenka silpnesniųjų, neteisių pusę. O ne ten, kur visi žino kaip reikia elgtis, kur maldos yra išmokstamos, o ne išsakomos su širdimi, ar truputį sujauktu protu. Nesvarbu, ar to žmogaus religijos supratimas dogmatiškai teisingas, nesvarbu, kad jis keistuolis. Svarbiau, kad jis būdamas mūsų brolis yra nepriimamas į tarpą, jei ne fiziškai tai bent mentališkai. Man buvo gėda ir nesmagu už visus tuos pasipiktinimo žvilgsnius mestus į tą iš širdies giedantį žmogų. Mišios baigėsi, visi dar žvilgtelėjo, kas čia jiems trukdė melstis ir išėjo į savo gyvenimus, teisieji, pakeliui į dangų. O aš eidamas namo dar pamačiau ankstesnįjį benamį, jau nuslinkusį prie parduotuvės, šalia policijos ekipažą, kuriame policininkai tvarkė popierius ir turbūt keikėsi, kad reikės jį vežti ir dergti mašiną.

Atsimerkti ir pamatyti Kristų šalia mūsų yra nepatogu. Jis nebus laiminčiųjų, sėkmingųjų pusėje, o kaip moko sėkmės ir laimės treneriai nevykėlių reikia vengti, kad neperimtum nesėkmių. Nes religija supaprastinta iki žmogaus, ji paranki, minimaliai reikalaujanti, todėl ji tampa absurdu. Gyvas Kristus kitoks, jis nori meilės darbų, ne tuščių, išmoktų frazių mišiose, ar valandos praleistos mišiose svajojant ar snaudžiant. Eiti į susitikimą su Kristumi, kasdien.

Rodyk draugams

Paskutinysis metafizikas

Besivystantis astrofizikos mokslas, vis pažengesni skrydžiai į kosmosą, pervertinti ir beprasmiai lenktyniavimai dėl pasiekimų dangaus sferoje atskleidžia vis daugiau faktinių žinių apie erdvę virš mūsų, anksčiau buvęs išskirtinai metafizinis pasaulis tampa fiziniu, fizikos sritimi. Griūvant kosminei metafizikai ryškėja pokyčiai filosofijoje, moksle, bet vienas nuolatinis kosmoso atskleidėjas išlieka – menininkas, kurio teptupas, plunksna, kaltas ar instrumentas sugeba atkartoti kosmosą. Kuriam nereikia skafandro ir pažangios technikos, kuriam užtenka beribio žvaigždėto dangaus, taurės vyno susilieti su kosmosu ir išlieti jį estetiniame lygmenyje ant popieriaus, drobės, įamžinti ir tuo pačiu išlikti žmonių, daiktų ir meno pasaulyje. Ši esė bus skirta aptarti metafizikos, meno, estetikos ir žmogaus santykius. Kaip keitėsi metafizikos raiška visuomenėje istorinėje perspektyvoje. Koks likimas ištiks menininką – paskutinįjį metafiziką. Estetikos reikšmę šiuolaikiniame diskurse.

Menininkas, pats to nenorėdamas perėmė sakralią metafizikos nešėjo vietą. Žvelgdami į ankstyvųjų bendruomenių šamanus, viduramžių šventikus ir šiuolaikinius menininkus galime rasti panašumų. Vien su šypsena žvelgiant, galima teigti, jog jų keistumas, nepritapimas, iššaukiantis elgesys, išvaizda yra pagrindinis panašumas, bet galbūt tai pasekmė to, ką jie daro, o ne priežastis. Pirmiausia, jų visų uždavinys nėra atsitiktinis, kasdieninių vaidmenų atlikimas. Tuo jie iškyla virš masės. Rankiotojai, medžiotojai, žemdirbiai, kariai, darbininkai, kontorų tarnautojai visada yra masės. Jie neturi vardų, asmenybių, jie, grubiai tariant, visuomenės įrankiai, ar saviįrankiai, reikalingi, kad civilizacija judėtų į priekį, kad užtektų maisto, ar popieriaus skiaučių, kuriems žmonės suteikė vertes. Klusniai, ar su revoliucija širdyje vykdydami savo roles, jie būtini visuomenei, bet jie neišlieka. Jų gyvenimuose nėra metafizikos, džiugu jei jie savo būtimi pranoksta daiktų būtį, normalu jei tai nepavyksta. Tai ne žmogaus laisvės ar teisių klausimas. Tai nenuvertina asmenybių, nenužemina jų socialinių vaidmenų, jie netampa prastais tėvais ir motinomis, nevykėliais vaikais ar nereikalingais seneliais. Jie yra visuomenė. Pagrindinė dalis duodanti spalvą ir toną. Bet jų kontrastas su sakraliais visuomenės atstovais yra akivaizdus.

Šamano atskirtis Sibiro kaime rodo jo ypatingą socialinę padėtį. Jis nedirbdamas laukų netampa tinginiu, jis neužmuša meškos ginkluotas akmens peiliu. Bet jį gerbia, jo bijo visas kaimas. Traukiasi iš kelio nepakeldami akių. Jis suteikia lietų, jis teisia ir gydo. Tai ko nesugeba raumenys sugeba jis, tai tikriausia metafizika. O kur tas mistinis tranzo šokis, atveriantis kosmosą ir visą kaimą priverčiantis pajusti transcendenciją. Be filosofijos diplomų ar fizikos tyrinėjimo. Vien šokiu, garsu. Tai sakrali meninė išraiška. Tai tikrovė, kuri iš metafizinės per ritualą tampa fizine, esančia tarp mūsų. Net jei šamanas po ritualo grįš į savo trobelę, mylės moterį, augins mokinį, jis bus paženklintas metafizikos ženklu. Jis pirmasis kosmoso atvėrėjas.

Krikščionybės aukso amžiuje – viduramžiuose, paženklintais taip pat ir tamsumo bei primityvumo epitetais, šventikai atliko ypatingą funkciją. Jie – tarpininkai, tarp dangaus ir žemės. Nors neatlikdami tokio stipraus ir išreikšto ritualo, sujungiančio kosmosą ir pasaulį, kokį atlikdavo šamanai, jie a priori tai darydavo. Masėms to užteko, kad paženklintų juos kitoniškumo žyme. Atiduotos žemės, mokesčiai, privilegija skirti karalius, karunuoti imperatorių, klausytis išpažinčių. Problema, kad visuomenei tai išliko kaip ritualas, jiems nereikėjo tiesioginio ryšio tarp pasaulio ir kosmoso. Eiliniui žmogui, kurio pramogos sudarydavo egzekucijų žiūrėjimas ir turgaus dienos nereikėjo kosmoso. Šventikas išliko kosmoso atskleidėjas de facto. Viena vertus, todėl, kad atstovavo ar paveldėjo šią privilegiją iš pradininko, šiuo atveju Jėzaus Kristaus, kita vertus, nes žmonės tuo tikėjo. Gal visiškai nesuprasdami keistos lotyniškos ritualų vedimo tvarkos, kuri dėl savo paprastumo nė iš tolo neprilygo eiliniam šamano lietaus šokio, bet ypatingos progos, kuriose dalyvaudavo vyskupai, kunigai, minios patarnautojų, kur smilkalai, grigališkasis choralas, procesijos sudarydavo kosminę patirtį. Tai sudarydavo dangaus patirtį, į kurį turėjo patekti tie tikintieji, kurie uoliai vykdė įstatymus ir pakluso luomui ir tradicijai. O kitiems buvo skirti nuožmūs pamokslai apie pragaro kančias, nesibaigiantį skausmą, kankinimus, visas baisybes, kurios tilpo į tuometinį žodyną. Žinant, kad to meto žmogus turėjo itin lakią fantaziją (jam jos reikėjo, kad turėtų ką veikti vakarais, o ir nebuvo kultūros industrijos, kuri fantazijos vietą užpildytų savo produkcija) tai šie taipogi metafiziniai potyriai atskleisdavo šventiką, kaip ypatingą, sakralų asmenį. Ir nors paprasto žmogaus akiai buvo matoma, kad šventikai taip pat valgo, geria, myli moteris ir rūpinasi savo giminėmis, jiems vis tiek buvo skirta privilegijuota vieta.

Aš sąmoningai nekalbėjau apie meno padėtį šiuose pavyzdžiuose. Šie metafizikos nešėjai šventikai, viena vertus, buvo menininkai tikrąją to žodžio prasme, jie kūrė ritualus, suteikė pavidalą, vardus daiktams, bet kita vertus, menas egzistavo ir pats savaime. Iš pradžių, tiesa, labai glaudžiai susijęs su ritualu, kaip piešinys oloje vaizduojantis mitologiją, medžioklę ir atstojantis kroniką. Po to menas atskyrė ir virto amatu, kai šventikai gimdė teatrą, puodžius jau darė meno kūrinį-daiktą, turintį funkciją. Toks meno išsiplėtimas byloja apie išlikusią metafizikos funkciją ir tuo pačiu sudaiktėjimą. Amato ir meno santykis visada išlieka keblus svarstyti istorinėje perspektyvoje. Estetikos motyvas ant antikinės vazos buvo neatskiriamas nuo vazos paskirties. Kaip ir edukacinis teatro motyvas. Taigi menas buvo neatsiejamas nuo visos egzistencijos. „Nesugadinti“ vartojimo praeities žmonės žaisdavo daiktais, spalvomis, ritualais. Pramoga, metafizikos ilgesys, praktiškumas viskas tilpo viename. Vėliau menas, kaip ir visa buvo pajungtas religijai, bet ir šis „kryžius“ nepasirodė per sunkus menininkui. Architektūros, dailės ir skulptūros šedevrai krikščioniškąja tematika atveria tokį patį kosmoso priartėjimą ir jo patirtį, nei dabartiniai, ar priešreliginiai krikščioniškąja šio žodžio prasme. Nes meną istorijos perspektyvoje sunku atskirti nuo religijos. Kaip vakariečiui sunku atskirti metafiziką ir religiją. Tokie ryšiai tarp meno ir metafizikos, kaip ir tarp transcendentinio Dievo ir metafizikos. Galima iškelti klausimą, koks ryšis glūdi tarp meno ir transcendentinio Dievo, bet ar nepasiklysime sąvokų žaidime, nes matematika šį uždavinį spręstų elementariai, išlaikydama lygiai tokį pat santykį tarp visų tryjų lygybių. Taigi menas visada išliko metafizikos apgaubtyje, daugiau ar mažiau nuo jo nutoldamas ar priartėdamas, įtakojamas epochos, savo paskirties joje, įveikdamas daiktus ar pasilikdamas jų įveikiamas. Šis darbas nėra skirtas meno istorijos tyrinėjimui, šis diskursas skirtas parodyti, kad nėra pamirštamas menas kaip toks istorijos perspektyvoje, ir metafiziniai meno aspektai nėra vien suteikiame sakralumo atstovams.

Pagrindinis vaidmuo čia skirtas šių dienų menininkui, paskutiniajam metafizikui. Visuomenė kuri edukacijos, mokslo pažangos pagalba sugriovė mitinį pasaulį, šamanus apskelbė narkomanais, jų vizijas – haliucinacijomis, ir pripažįsta šamaną tik vilkintį marškinius su surištomis už nugaros rankovėmis. Mitai virto pasakomis, tegul ir turinčiomis kažkokį tai mokomomąjį-pažintinį aspektą, bet tik tiems, primityviems padarams iš senovės. Šamanų apeigos beorganizuojamos turistams, ir „New Age“ bendruomenėse, kur viskas išsirutuliavo į priešpriešą dabartinei vartojimo kultūrai. Su religija, kalbant apie vakarų pasaulį, krikščionybe, pasielgta dar žiauriau. Dievas nužudomas, bažnyčia virsta ar yra paverčiame institucija, kurioje ritualas užgožia ritualo prasmę, tradicija tai, kas bandoma ja išsaugoti. Estetikos čia liko tik muziejaus pavidalu, kai iš bažnyčios išnešamas altorius ir prie durų pastatomas kasininkas renkantis pinigus. Metafizika viešame pasaulyje irgi yra įveikiama, ištrinama, paaiškinta. Fizika kvazipaaiškinimais lėtai, bet užtikrintai užima metafizikos poziciją. Kosmosas tampa vieta turizmui, mokslas kasdien pateikia vis naujas teorijas. Žmogus spaudžiamas kosminės, metafazinės, sakralinės netiekties. Ar galima ištrinti tai, kad slypi sąmonėje, tai, kuo gyveno ir tikėjo protėviai? Neetiška, bet tikslu, šypteli mokslas. Bet šioje, rodos, jau beprasmiškoje situacija pasirodo jis, paskutinysis metafizikas, šiuolaikinis prometėjas – menininkas. Grįžtant prie paralelių su šamanu ir šventiku, jis tas ekstraordinarus visuomenės narys, gyvenantis pagal tarsi kitus gyvenimo standartus. Aišku, reikia atskirti meną, kaip kultūrinės industrijos produktą masėms, kuris skirtas imituoti meną, imituoti estetiką, ir pagrindinis demaskavimo kriterijus yra tai, kad šis imitavimo menas yra nematafizinis, negelminis.

Jis tik estetikos adaptas masėms. Tai prekė, o menininkas – tai ne antikinis menininkas-amatininkas, o vien amatininkas, konvejeriu gaminamas menas yra iškrentantis iš apibrėžimo griežtąja prasme. Taigi objektas yra menas, išlaikantis estetikos ir metafizikos kriterijus. Tokio meno autorius, iškrenta iš visuomenės, tai nėra eilinis sraigtelis valstybės aparate. Taip, juridiškai, socialiai, tapatybiškai jis neiškrenta iš visuomenės, nėra nepriimtas savo tarpe, bet menininkas sugeba išlaikyti savo specifinį statusą. Šis statusas pats savaime nėra metafizikos garantas, ne nepriklausomybė visuomenei atveria metafiziką. Tai greičiau pasekmė veiklos, pasidavimo kosmosui. Menininkas atkartoja kosmosą: „. Žodžiu, menas, kaip kosminė patirtis, yra filosofijų ir mokslų, pripažįstančių pirminę meno atskleidžiamą kosminę patirtį, sąlyga.“[1] Jis kuria daiktus, idėjas, vaizdą. Nesiekdamas mokslinio tikslumo, atkartojimo tobulumo. Juk neįmanoma atkartoti to, kas sukuriama originaliai. Kurti mitiniame pasaulyje buvo dievų privilegija, krikščionybės amžiuje Dievo-kūrėjo. Dabar menininkas atsiduria šiame kūrėjo vaidmenyje. Tai nėra siekiamybė tai skurdi realybė. Skurdi dėl prarastojo rojaus, skurdi dėl menininko vaidmens, ir meno reikšmės dabartiniame pasaulyje. Nors menininkas ir išlieka metafizikos perteikėjas, kam reikia metafizikos, kai ji įveikta ir užvaldyta. Žmogus išpildęs biblijinį uždavinį užvaldyti gamtą perkelia šį uždavinį ir į metafizikos plotmę, po gamtos ateina metagamtos eilė. Kosmosas tampa nebe šokio, gyvybės energija, bet apibrėžtas ir apskaičiuotas objektas, vien mokslo objektas. Menas išgyvena krizę dėl vaizduotės prarasties. Jei viduramžiais vaizduotė buvo esminis žmogaus laisvalaikio praleidimo būdas ir garantas, tai dabar ji virsta dirbtinė, visi vaizdai, galimi ar negalimi yra nupiešiami medijų, galingų kompiuterio programų, ir vaizduotė nyksta. Dragonai ir ateiviai nebegyvena mūsų sąmonėje, jie egzistuoja komiksuose, 3D filmuose, interneto portaluose. Kam tada reikalas menas, kuriame vaizduotė išlieka esminis suvokimo, grožėjimosi ir supratimo įrankis. Kaip atspindėti kosmosą, jei nebėra įrankių tai suvokti.

Postmodernistinė filosofija skelbia individualaus meno žūtį: „Šiuolaikinio didžio meno kūrinio betiksliškumą gimdo rinkos anonimiškumas. Šie reikalavimai tiek daug kartų parduoti, kad išvaduoja menininką nuo būtinybės laikytis apibrėžtų sąlygų, žinoma, tik tam tikru mastu, nes jo autonomiją, vos pakenčiamą, per visą buržuazinę istoriją lydėjo neteisybės momentas, galu gale atvedęs prie meno socialinės likvidacijos.“[2] Estetika tampa tik tai, ką galima parduoti, absurdo pasaulio žmonės sugeba priklijuoti etiketę net kosmosui. Visas šis Adorno ir Horkheimerio skyrius skirtas meno padėčiai kultūros industrijos akivaizdoje, tai yra didžiulo socialinio konstrukto, teikiančio žmonėms pramogas ir laisvalaikį, imituojantis meną, užimantis vaizduotės vietą, paneigiantis metafiziką. Tokioje terpėje turi egzistuoti šiuolaikinis metafizikas-menininkas. Galima suprasti, kodėl kyla visas antimeno judėjimas, Fluxus, avangardo ir kiti judėjimai. Tai kova prieš sistemą už meno, kaip estetikos išsaugojimą, net jei estetika pasislenka į pseudoestetikos sritį ir pradedama žaisti gražu-bjauru ribiškumu. Net jei kyla šleikštulys, o ne žavesys žvelgiant į kosmoso projekciją realybėje. Tai meninko unikalumo kaina. Išlikti nuošalyje standartų ir kainų, vartojimo ir ekonomikos pasaulyje. Visuomenei malonumą suteikia kultūrinė industrija, menas nebeturi būti malonus. Tai nėra meno dekonstrukcija, tai evoliucija, siekianti išlaikyti metafizikos giją. Kosminis šokis susiduria su šokio ant stulpo patrauklumu ir erotiškumu. Tai ką šoko šventikės siekdamos susilieti su kosmosu prieš nuogybės demonstraciją masėms. Atvirumas čia kokybės kriterijus, dirbtinumas – estetika. Imituota, padirbta estetika.

Taip menininko-metafiziko uždavinys pasunkėja. Daiktų ir tapatybės kūrėjas postmodernybėje susiduria su konkurencija. Tai, kas buvo išskirtinai šamano-šventiko-menininko privilegija tampa produktu. Estetikos krizės akivaizdoje mes užsisukdami voverės rate kartojama, kas yra gražu ir kas ne. Neišlavintas skonis kokybę ir estetiką vertina kaina, prekės ar autoriaus vardo garsumu. Daiktai, prarandantys savo kosminę vertę. Nė todėl, kad kosmosas pasitraukia iš mūsų pasaulio, todėl, kad jį ištraukiame, išsiurbiame. Mickūnas teigia, jog: „Visas kosmosas yra cikliškas ir ritmiškai dinamiškas. Šiame kosmose bet kokia daiktų, įvykių ar būtybių esmė yra beprasmė, nes nėra jokių daiktų pastovumo, nėra kokios nors nekintamos vietos, o jei jos yra tai tik kada jie vėl pasirodo cikliškame laike.“[3] Šis kosminis cikliškumas išlieka, yra amžinas ir tik mokslo formuojama linijinė perspektyva grumiasi su kosmosu. Visi argumentai apie metafiziką išsakomi fizikos kalba, taigi mokslo kalba, kuri nepripažįsti mistifikuotos metafizikos. Sugriovus, ar kaip mokslininkai teigtų išsprendus šią skirtį atsiveria „tiesos“ pasaulis. Kuriame šokis virsta sportu, dailė, tapyba – skaitmeninė masių fotografija, skulptūra – grafiniu dizainu. Viskas, kas priklauso metafizikos sričiai perkeliama, pritempiama iki lentynėlių, prieinamų „mokslo“ analizei ir vertinimui. Daiktų ir tapatybės kūrimui pasitelkiama kultūros industrija, pelno ir ideologijos fabrikas, gaminantis patenkintas, ramias mases, ironiškai jas vadinant civilizuotomis ir kultūringomis. Nes kai fabrikas gamina kultūros standartus jo paties kriterijų neapibrėžtumas virsta didžiausiu jo minusų. Ir tik mažas vaikas, išsitepliojęs visą kūną, susikaupęs ir girdėdamas kosmoso šauksmą , rankomis tepliojantis sienas ar popieriaus lapą išlieka menininku, kuriantis neimituotą estetiką.

Metafizikos ilgesys užlieja mases, kai tais pačiais taktais sukuriama šimtai dainų, kai simfonijos sutrumpinamos iki cigaretės surūkymo laiko. Kur žmogui, pasimetusiam ir ieškančiam kosmoso sąmonės srauto rasti paguodą? Negalima kalbėti apie meno pabaigą, reikia kalbėti apie meno revoliuciją, apie ilgesį, kuris virs kova dėl pasidavimo amžinam kosminiam šokiui, kai šokio žingsniu keliausi per pasaulį, kai visas kosmosas šoks su tavimi ir tavyje. Kai energija bus konstruktyvi, o ne griaus meno pasaulį. Kai klasikos kūriniai atgims ir bus šviesa visuomenei.


[1] Algis Mickūnas, Menas kaip pasaulio suvokimo perversmai, P 3,

[2] Max Horkheimer, Theodor W. Adorno, Apšvietos dialektika, Margi raštai, Vilnius, 2006, Kultūros industrija, P 205,

[3] Algis Mickūnas, Menas kaip pasaulio suvokimo perversmai, P 5,

Rodyk draugams

Ne vis vien

O jam nebuvo vis vien. Nors šarvų ir nepramušdavo strėlės ir kardo smūgiai po jais ilgai negydavo melynės. Nuo nuolatinio šalčio pastirę pirštai nebepajėgė nusisegti smulkių šarvo kabliukų, bet paskendęs žvilgsnis gasdindavo tuos, kurie manė gebą jam padėti. Ne šarvas jį slėgė, jo išdidumas buvo didžiausias svoris trukdantis skristi. Ir tas nepaaiškinamas suvokimas, kad dar diena, ir visos raidės susidėlios, kad pavyks rasti atsakymus ir visi nepaaiškinami dalykai pražys pavasariu. Bet žiema tęsėsi ir apsnigti vėjo malūnai atrodė dar baugesni. Jis kasdien mokėsi pamiršti, kad kažkur eina. Pasaulis aplink jį sukosi daug greičiau, ir tai nebuvo skrydis, tai parklupusio bejėgystė. Paskutinė žiema džiugindavo ir saule ir sniegu, tai nebebuvo tik metų laikas, tai tapo ir vieta, ir priežastimi, laime ir prakeiksmu. Kas jį prakeikė? Tai ne tas pigus raganiškas prakeiksmas, ar mistiškas šėtono šokis iki mirties. Gal greičiau judaistinis žmogaus besigrumiančio su Tuo, kuris viską davė atvaizdas šiandien. Kur ir pasaulis gali duoti viską, kur Platono idealai virto anekdotais, o išmintis knygų lentynose baigia atpigti iki alaus kainos. Kam jam šarvai, jei priešas yra tik jis pats. Kasdien eidamas į mirtį vis tiek vieną dieną ateisi. Šarvas neapsaugos nuo prakeiksmo, tai juk tik minties liga. Juk jei jis norės nuskinti gėlės žiedą, jam reikės nusisegti metalines pirštines, priimti purvą, kurį anksčiau užstojo blizgesys, sukurtas, nušveistas, ištobulintas.Tai ką mato kiti, o mintis lieka tik jam.Tai tik jam kalbantis daimonas, klajojantis tarp malonumų pelkės ir dangaus. Nuo žvaigždėto dangaus iki paskutinės cigaretės prieš nebūtį. Paskutinis jo šypsnis prieš smūgį. Kas sudavė, kodėl, tai nesvarbu iki paskutinio smūgio. Kai reikės atsakyti, nuimti kaukes nuo spindinčio ir purvino kūno,kurį pagaliau pavyko prisijaukinti, prisiimti atsakomybę, ne už dar vieną pasaulio nelaimę, o už išlaisvintą daimoną, periimti prakeiksmą, išlaikyti nedėkingą Atlanto skliautą. Pasiaiškinti už kiekvieną melą, už nenuoširdumo sekundes sumokėti skausmo valandomis. Bejėgiška vilko vienatvė siauriama narve, kuriame išvaikščiotas takas ratu primena pasaulio, laiko cikliškumą ir tik sofistinį linijinį pabėgimą iš jo. Kaip atskirti, kada melas buvo ginklas kovoje, o kada tik kalbos klaida. Turint strėlinėje daug kalbos strėlių, vistiek ištrauksi melu apnuodytąją. Ne dėlto, kad norisi, ne pergalė čia svarbiausia. Nes kalbėti tai leistis vis didėjančiu greičiu nuo kalno. Nenorint sustoti, norint skristi. Tai išlaisvinti savo daimoną ir mėgautis tuo. Mėtyti žodžio tinklus ant paukščių ir nesulaukti jų giesmių. Nelaisvėje negiedu sakė iki mirties laisvas paukštis. Ar galima tai suprasti, kai kalba visada kažko suinteresuota, paveikta, kai padaryta viskas, kad laisvės nebebūtų. Net ir šie įvaizdžiai, kaip beprasmis srautas raidžių, kurių neatsitiktiniai junginiai turi ką pasakyti kiekvienam. Skirtingai, vienodai jie kalba. Mes galime rasti visus įvaizdžius kiekviename. Tai ne dienoraštis, tai klausimas, retorinis, į miegantį miestą, į rytą, kuris ateis ir pažadins miegantį miestą. Kai vėl prasidės istorijos, mirs ir gims žmonės. Šypsosis ir verks akys. Suksis, suksis, suksis kosminiu šokiu į nebūtį. Vieniems nenusiplėšiant šarvų, kitiems kalbant melus, tretiems žaidžiant pasaulį. Tai kuždesys į ausį: šok, mylėk, gyvenk. Sukovok gerą kovą, daryk gerus darbus, pamatyk kitą ir būk su juo. Nepasiduok žodžiams ir ateis pavasaris!

Rodyk draugams

Vasario 16 akordai širdyje

Kam reikalinga istorija, jei iš jos nesimokoma? Kam tos duonos ir žaidimų šventės, padabintos rinkiminiais triukais, specialistų parašytomis kalbomis, pasakytomis banaliomis frazėmis apie laisvę, jos svarbą, jauną Lietuvą, patriotizmą, kurio nebėra, kuris jau dabar miršta senukų partizanų kūnuose, kuris bando išsiveržti smurtu nacionalistiškai nusiteikusių ir kerzais pasipuošusių skinų eisenose, dar vieno kito marginalo-intelektualo kalboje, ar pagraudenime kaip šis. Kam iškelti vėliavas kelias dienas per metus, tarsi paradinę uniformą, jei tai tik fonas. Aš niekada neprisiekiau prie vėliavos, ir turbūt neprisieksiu, bet kodėl tai turi būti nuvalkiotas skuduras, kuris nepriverčia kovoti, sekti paskui. Neturiu nė vieno tautinio motyvo, ne todėl, kad nesijaučiu patriotas, bet todėl, kad nešioju juos savo širdyje, stengiuosi dėl jų ir galvoju apie juos. Vieną dieną išsipaišyti širdelėmis, kita vėliavėlėmis, nesąmonė, Tai NETIKRA. Ar turi užtekti tik išvaizdos, kad prisipildytų vidus? Mes išspausime vieną kitą ašarą, kai dainuosim kokią populiarią ir graudžią dainą apie laisvę ar Lietuvą, bet tai vėl tik dalis to nesuprantamo spektaklio kuriame gyvename. Skanduokime LIETUVA, nes jau turime bilietus į laimingesnį gyvenimą, nes pusė mūsų šeimos jau ten, nes mums visvien, kas laimės rinkimus, nes jie visi vienodi, o mes nesam Lietuva. Nes mes nieko nenorime keisti, nes mums tai tik eilinė šventė, kai nereikia atidirbinėti savo gyvenimo užduočių kontoroje, fabrike ar ugdymo įstaigoje. Net jei bus per šalta eiti į kokį renginį, kad paminėtume šią istorinę sukaktį, kurioje žmonės karų akivaizdoje, neturėdami nieko tikro stengėsi dėl Lietuvos, tai nieko baisaus, bus Europos krepšinio čempionatas, tada vėl visi prisiminsime, kad esame lietuviais, broliais, bus proga išsidažyti dažais, ir dainuoti tas pačias dainas, skatinančias patriotiškumą ir brolybę. Iki paskutinio švilpuko, tada vėl gerti alų, stebint degantį kaimyno namą.

Man visada pikta ir liūdna per nepriklausomybes šventes. Aš tikiuosi, aš naiviai tikiuosi, kad vieną dieną, tie darbai, kuriuos darau aš, kuriuos darote jūs duos vaisių Lietuvai, ir mes galėsim susėdę džiaugtis tuo, kas vyksta Lietuvoje, nepaskendę skandaluose, politinėse tragikomedijose. Būti labiau broliais ir seserimis vienas kitam, turėti darbus ir vertus atlyginimus. Tai svajonė, bet ir tada, prieš daug metų buvo daug svajotojų, kurie dirbo, kad jų svajonė – laisva Lietuva gimtų. IR JI GIMĖ.

Rodyk draugams

Kur gyveni?

To neklausiame kas kartą sutikę savo draugus, apsiribojame tik paklausdami kaip, ir tai net ne domėjimasis, tai tik mandagumo formuluotė. O kiek sužinotume, jei paklaustume kitaip. Žmogus stipriai veikiamas savo aplinkos, tos vietos kur jis atsigula ir užmiega, kur ryte pramerkia akis. Kur grįžta po kelionių, ir ką vadina namais. Ką namai padaro mums? Ar galima juos prilyginti kažkokiai jėgai kuri po truputį mus formuoja ir lanksto, sulanksto į formą, ir tada kitur tampa problematiška gyventi. Nes netelpam ar tos vietos per daug. Kai įprantam užmigti riedant traukiniams ar neužsirakinti durų. Kur neturime nieko savo ar slepiamės po kodais ir signalizacijomis. Kai mūsų pagalvė tampa kelionės draugu, nes kitaip sunku užmigti, kai išgulam šimtus lovų kol randam savo miegą. Daiktai negyvi, jie mūsų neįtakoja, mes patys turime sukurti sąlygas, kad jie mums padarytų įtaką. Bet kai dešimtą kartą leidžiu laiką bandydamas atsirakinti nepaklusnias duris suprantu, kad turiu jas prisijaukinti, turiu pajausti, kai raktas užkabina širdelę, kai jos tiksliai susilieja ir durys atsiveria. Kai reikia mokėti įjungti viryklę, išmokti teisingai paspausti mygtukus, kad gyventum šviesoje ir negriuvinėtum už daiktų. Nors po daugelio naktų tu jau puikiai orientuojiesi erdvėje, žinai kaip arti yra daiktai, kur geriau nekelti kojos, ir kur yra tai, ko nori. Tai paprastas įpratimas, įgūdžiai, ateinantys per patirtis, nieko čia ypatingo. Įdomiau, kaip mes jaučiame namus. Būdamas Baltriškėse vieną melancholišką naktį rašydamas eilutes rašiau apie statybininką - kuris daug metų statė namą, bet nerado moters, kuri paverstu juos namais. Aišku, namų poreikis susijęs su visais kitais poreikiais. Namai parodo didesnį ar mažesnį saugumą, stabilumą, visuomenės statusą. Kokia baisi skirtis, tarp tų, kurie gyvena namuose, ir tų kurie jų neturi. Jų tarsi nėra. Benamis mažiau žmogus. O kaip tai klaidinga, juk mūsų akys žiūri taip pat. Taip pat ieškome meilės, juokiamės kai džiaugiamės, ir liūdim. Taip pat jaučiam lietų ir šaltį. Bet dažniausiai praeinam pro juos į savo namus . Kuriuos kuriame. Namus reikia kurti, namą statyti. Nežinau ar jaučiate skirtumą. Aš didžiulį. Jei turi langus ir duris, stogą ir sienas nesi garantuotas, kad tai bus namai. Namams reikia atmosferos, reikia jausmo, kuris juose tvyrotų. Kartais tai ateina su gražiu ar jaukiu interjeru, kartais su tabako ir smilkalų dūmais, kartais jį atneša naminiai gyvūnai ir laukinių gyvūnų liekanos ant sienų. Tai taip parodo žmogų, jo gyvenamoji aplinka atspindi jį patį, jo šeimą, gyvenimą.Tai supranta ir žmonės,kurie perkasi lentynas su knygų nugarėlėmis ir protingais pavadinimais, bet pamiršta knygas, jie samdosi interjero specialistus, kad sukurtų jų namus, po to ieško, kas padėtų su(p)rasti ir save. Jie rašo šūkius ant sienų ir bando jais gyventi. Namų tvarkymas virsta ritualais, dažnai net pervertintais, paprastas tvarkos palaikymas virsta savo tapatybės tvirtinimu, bandymas išplauti grindis slepia norą išplauti sielą. Kaip sunku karstais prisiversti sudėti daiktus tvarkingai, aš savyje tai teisinu tuo ryšiu tarp mikrokosmoso savyje ir kosmoso aplink. Kai manyje chaosas, jis atsispindi ir daiktuose aplink mane, kai ramybė ir tvarka ji yra ir aplink mane. Aš tai atspindžiu. Namų laikinumas. Atrodo, kad mes kuriame namus, kad juose gyventume, kad tai būtų tęsiama, kad namai būtų ramybės uostas, tai kodėl tai nesitęsia amžinai. Ar kaltas tas klajoklis, keistas pietų vėjas verčiantis vėl kilti į kelią, ar įkyrus balsas viduje, kad tai ne tie namai, ne tai, kur pasensi, kur suprasi ką turi suprasti, kartais viskas atsiremia į popierėlius, kuriems žmonės sugalvojo vertes. Susikrauni savo mantą ir keliauji kitur. Kartais reikia sunkvežimio, kartais užtenka kuprinės ir dviejų draugų rankų, kartais neturi nieko, ar nieko nereikia. Kartais į pilis, kartais į celę. Kartais su didžiuliu noru, kartais prievarta. Nors žmogus visada akcentuoja, kad pats kuria gyvenimą, pats jį stato, bet dažnai nuleidžia rankas ir leidžiasi pasroviui. Kaip mirę žuvys.

Rodyk draugams

Partizanas I

Namuose buvo šilta, bet nerimas bėgiojo visų nugaromis. Neryžtingai po kambarį vaikščiojo Jonas aplink mažą kuprinę, kur tilpo nedidelė jo manta. Tėvo rankoje neužgeso pypkė, tuščiomis akimis jis žvelgė į kambarį, Joną, kampe žaidžiantį mažąjį Antaną,  o mama ruošė maistą, kaip ir kiekvieną vakarą, bet kitaip, įgudusios jos rankos, šįkart vis paleisdavo iš rankų tai peilį, tai bulvę. Vienintelė Marija nesidrovėjo. Stovėjo įsirėmusi į duris ir savo lieknu kūnu bandė jas užstoti, o gal iš vis panaikinti, kad tik išsaugotų tą praeities idilę, kai visa šeima vakarus leisdavo kartu, kalbėdavo, dainuodavo, kada nebuvo baimės. Šiandien tai žlunga, Jonas išeina. Jos brolis, pagrindinė jėga ūkyje, kantrus Marijos klausytojas ir Antano žaidimų draugas. Jis laukė vidurnakčio, kada išgirs tylų beldimą į duris. Jonas nesuprato, kas vyksta. Paskutinė savaitė buvo beprotiška, kaime pradėjo dingti vyrai, vieni patraukė į mišką, kiti jų gaudyti. Pasirinkimo nebuvo, o Jonas ir nenorėjo nieko rinktis. Nuo vaikystės mokintas mylėti tėvynę jis tai darys ne tik žodžiais. Ginklu, kuris toks svetimas jo rankoms. Jis stebėjo savo šeimą: tėvai, kurie anksčiau taip džiaugėsi jo patriotiškais eilėraščiais, jo meile tėvynei ir Dievui dabar tapo nebyliais, jie norėjo, aišku, kad norėjo atkalbėti, tėvas pasakojo apie karo beprotybę, kad iki šiol sapnuojąs mirtį, ir kad tik meilė ir tikėjimas padėjo jaunam tėvui išgyventi fronte, kad paėmęs ginklą nuo ginklo ir žūva, kad dar visai neaišku, kur gerieji ir kur blogieji, bet tuo pačiu tėvas suprato tą laukinį sūnaus norą, jausti plieną prie rankų, mirtį, kad tai dabar nusmelkė jo protą. Jis žinojo, kad sūnaus nesulaikys, kaip nesulaikytų ir savęs paties, jei būtų jaunas. Mama išgirdus nuleido akis, paėmė jo ranką ir spaudė, pasikūkčiodama. Ji nebuvo silpna moteris, Jonas nematė jos verkiančios anksčiau, tik kartais nubudęs anksti ryte girdėdavo kažką panašaus į tylų verksmą iš tėvų lovos pusės. Ji bandė suspausti jo rankas taip, kad Jonas pajustų visa, kas tuo metu dėjosi jos širdyje, kai ji pakėlė akis, jis jose išskaitė daug, labai daug, jis matė jose tą rūpestį, kuriuo ji kaskart pasitikdavo grįžtantį, matė meilę, kurios Jonas kartais net gėdijosi, bet net dabar užaugęs jis dažnai jausdavo mamos apkabinimą, kaip vieną maloniausių prisiminimą. Matė nerimą, begalinį nerimą. Tose giliose, išmintingose akyse tilpo viskas. Bet Jonas nepakeitė savo sprendimo. Tik palaikęs mamos rankas, pabučiavo jas ir atsiprašė. Jis nebuvo kietaširdis, buvo jautrus grožiui, gėriui, tiesai. Paklusnus tėvų sūnus, pilnas džiaugsmo. Bet jis jau apsisprendė, valandas sėdėdamas prie ežero, žvelgdamas į vandenį jis galvojo, ką pasirinkti. Kaimas buvo pasidalinęs, pas vienus naktį ateidavo svečiai, pas kitus dienomis. Abeji prašė ar reikalavo maisto, abeji meiliai žvelgė į mergaites, abeji klausydavosi garsų ir nepaleisdavo ginklų iš rankų. Jis negalėjo eiti į liaudies būrius, naujoji tvarka nebuvo jam miela, jis prisimindavo rusų kareivius, kai frontas per karą driekėsi netoliese, prisiminė ir tai, kad tėvas kovojo už Lietuvos laisvę, buvo sužeistas, bet Jonas didžiavosi juo. Todėl atsistojo, šyptelėjo ežerui, ir grįžo krautis daiktų. Tai buvo dieną, o dabar jis nerimavo. Negalėjo tikėtis, kad taip suskys, kad ris ašaras matydamas Mariją, tėvus, tik žiūrėjo tarsi norėdami atsižiūrėti, tarsi daugiau nematys. Jam buvo sunku suvokti, kad gali negrįžti. Jis grįš. Tvirtai pažadėjo sau. Bet kaip tai ištarti tvirtu ir pasitikinčiu balsu. Kaip juokauti kaip anksčiau, kaip žvelgti šeimai į akis? Jis mėgo mišką, gerai jį pažinojo, girdėjo, kad išėjo ir keletas jo draugų. O gal tai tik gandai, moterų kalbos prie šulinio. Temo besibaigiančios vasaros diena, kambarys vis labiau nėrė į tamsą, anksčiau juk visi jau miegodavo šiuo metu, o dabar niekas neskuba, užsidega kelios žvakės, tokios branginamos ir slepiamos ypatingai dienai, ir ji atėjo. Su tamsa ateis jie, ateis ir pasiims Joną, šiandien jie tėvams nebe atrodė taip teigiamai, tik avantiūristai, išdrįsę ginklu kovoti prieš didžiulę imperiją. Ar tikrai už Lietuvą, o gal tik už savo ambicijas, praeities klaidas, kurias miškas paslepia. Tėvas kostelėjo, užtraukęs paskutinį kartų dūmą ir pamojo sūnui, palaimino savo plačiu, sudiržusiu delnu, ir nušlubavo į kampą. Atsigulė į lovą, su viršutiniais rūbais, nusisuko į sieną ir bandė užmiršti viską. Jis žinojo, kad neužmigs, kad sulauks beldimo, kad jis jau niekada ramiai nebemiegos. Jis beveik pamiršo karo košmarą, dabar jis grįš, tik sapne bus nebe jis, o jo sūnus. Miegok, o aš budėsiu, kuždėjo jis tyliai sau. Bet ta mintis buvo išsakyta tik neaiškiu kuždesiu. Mama paguldė Antanuką, kuris dar nieko nesuprato, tik jam buvo keista, tas nerimas, ta tyla, jis irgi bijojo. Dar nežinojo ko, bet rytoj būtinai paklaus Jono, juk Jonas viską žino. Marija pašaukta mamos atsitraukė nuo durų. Naktis ateina, laikas slėptis, laikas baimei, niekada nežinai kas stovės už durų, ko prašys ir ar kantriai lauks. Gal tik paprašys maisto, o gal parodys duris ir lieps išeiti. Mergaitė jau nieko nebegali pakeisti, jos ašaros jau gausiai aplaistė aslą,o duris stovi ir tada, kai į jas nesiremi visu kūnu, Jonas nebe pakeis sprendimo, tėvai neuždraus jam išeiti, o ji? Juk niekas nepagalvojo apie ją, kokia jos nuomonė. Ji jau pradėjo susitaikyti su savo padėtimi šeimoje, bet viena kasdien šluoti namus, o kita prarasti brolį, kas ją apgins, kas išklausys, kas atneš riešutų, ir vesis grybauti. Marija irgi norėjo išeiti su broliu, bet niekas net nesiklausė, net nešyptelėjo, tai ne vienas iš keistų jos sumanymų, tai neįmanoma. Lauke sulojo šuo, visi troboje susižvalgė, kai šuo nenutilo Marija su mama susiglaudė kampe, tėvas pakilo iš lovos, Jonas tvirčiau rankose suspaudė kuprinę ir klausėsi tylaus barbenimo į langą. Tėvas atšovė duris, tamsoje nesimatė veido, tik pusiau uniforma vilkintis žmogus, su ginklu rankose, neidamas į vidų pamojo Jonui. Tai buvo akimirka, kai niekas niekam nežiūrėjo į akis, visi vengė akių, tarsi tiesos, tarsi priekaišto. Tyloje vaizdas liejosi su tamsa, niekas negalvojo, niekas neverkė. Buvo per vėlu. Jonas žengė į tamsą. Liko tik nepaklota jo lova ir šalia baigianti degti žvakė.

Rodyk draugams

Protas ir širdis

Jo gyvenimą valdė dviese. Rimtas, racionalus, švarku pasidabinęs vyriškis ir jauna mergaitė, kartais būnanti fėja, kartais mūza, o kartais tiesiog džiaugsmo ir entuziazmo rinkinys. Niekada nebuvo aišku, kaip jie sutilpo jo gyvenime ir kaip sutarė. Nežinia, ar buvo lygiaverčiai ar konkurencingi. Vyriškis retai šypsodavosi, daug galvojo ir planavo, žvelgė į gyvenimą tarsi į šachmatų lentą, planuodavo ėjimą po ėjimo ir laukdamas pasaulio reakcijos. Truputį ciniškas, truputį sarkastiškas, apatiškas emocijoms, kurios retai žaidė jo veide. Sėdėdamas tarsi prie stalo, tvirtai remdamasis į žemę kojomis, o aplink lakstė mergaitė, šviesia suknyte su gėlytėmis, plevėsuojančiais plaukais ir šypsena. Ji niekada neteisdavo, nespręsdavo per daug rimtai. Dažniausiai džiaugdavosi, bet kartais verkdavo. Pasikūkčiodama. Nes jai jausmas buvo svarbu ir tikra. Ji mėgdavo nuotykius, o kai prisidirbdavo, kaltai nuleisdavo akis ir laukdavo kitos progos. Planų ji neturėjo, čiauškėjo apie amžiną jaunystę, džiaugsmą, meilę. Vyriškis į ją rimtai nežiūrėjo, nelabai klausydavosi, nesitardavo, bet kartais jis būdavo priverstas nuleisti rankas, nes ji nugalėdavo. Kai teisus likdavo jis, mergaitė žaisdavo tyloje. Tyla niekada netrukdavo per ilgai. Bet mergaitės keliamas triukšmas netrukdė jam mąstyti, o mergaitė visai nebijojo vyriškio. Jie nebuvo giminės, bet sutarė, nes suprato, kad teks būti ir gyventi kartu, valdyti gyvenimą ir nešti atsakomybę. Kiekvienas jų kūrė planus kaip surasti laimę. Skeptiškas vyriškis dažnai purtydavo galvą ir šypsodavosi ar tiesiog juokdavosi iš mergaitės optimizmo, o mergaitė niekaip negalėjo priimti pesimizmo. Jai atrodė, kad dangus pasiekiamas ranka, o žmonės aplink mylintys ir linkintys gero. Vyriškis žinojo, kad per ilgai žiūrėti į dangų kenkia kaklui, o žmonės aplink matė, kaip konkurentus, oponentus, kuriuos reikia įveikti. Toks skirtingumas jų netrikdė, nė vienas nesijautė daug svarbesnis ir reikšmingesnis už kitą. Vyriškis, kai nusileisdavo mergaitei tik ironiškai šyptelėdavo, kad bus kaip visada, nekaip, kad vėl reiks ilgai dirbti, kol atitaisys klaidas, o mergaitė numodavo ranka, kai būdavo atsižvelgiama į vyriškį, o ne į ją. Ji perdaug nemąstė apie laiką, atrodė, kad visas laikas priklausė jai ir kad jau rytoj ji bus išklausyta. Mergaitė matė, kokia yra reikšminga, kad kartais vyriškis neturi argumentų prieš jausmą ir jai to užteko. Svarbu, kad abu siekė vieno tikslo. Jo laimės. Abu suprato, kad nėra vieno teisingo kelio, bet yra teisingas ėjimas. Ir jį reikia surasti, kad tai uždavinys, per sunkus vyriškiui, bet įkandamas mergaitei, kad tai žaidimas, kuris mergaitei per žaismingas, bet vyriškis gali jį sužaisti. Abu buvo nepamainomi, bet nė vienas nedominavo. O ar nebūtų paprasčiau ? Bet jie matė žmones aplink, kuriuos valdė tik vienas kuris. Matė karjeristus, kurie paaukojo viską, kad pasiektų tikslą, kovojančius įspūdingas kovas, laiminčius, bet matė ir jų vienišumą, nelaimę, negalėjimą. Laimė ne tai. Matė ir svajoklių, kurie gyvena jausmu. Mėgaujas gyvenimu, be perstojo žaidžia, bet tai buvo taip netikra ir toli nuo realybės. Visur yra laimės, bet kiekis ir kaina skiriasi. Todėl vyriškis su mergaitė laikėsi drauge. Kūrė kuo gražesnį gyvenimą, mokinosi atsisakyti primesti savo valios ir tuo pačiu elgtis racionaliai ir žaismingai. Kad gyvenimas būtų kova ir žaidimas, kad būtų turimas visas pasaulio laikas, kad ėjimai būtų suplanuoti, bet žaismingi. Kad mūza juoktųsi, o vyriškis pritartų. Nes tai mano protas ir širdis. Jie mane valdo, aš esu, ne kovos sūkuryje, bet laimės siekime.

Rodyk draugams