BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Neparašytas eilėraštis Užupiui

Turbūt kiekvienas nors šiek tiek įsimylėjęs Vilnių yra parašęs eilėraštį apie Užupį. Nors mintyse. Viename jo stulpelyje aprašyčiau nekantrius dviejų jaunų žmonių žingsnius, kurie prieš dešimtmetį bandė kuo lėčiau išvaikščioti Užupio gatveles. Kitame prisiminčiau Ivanauskaitę ir laikus kai gyvendamas Markučiuose turėjau privilegiją kasdien Užupio gatvelėmis ir šerti visą gaują alkanų Užupio vadovių – kačių. Taip pat aprašyčiau visus Užupio tiltus ir Vilnelės melodiją. Tą maištingą ir sraunų Vilniaus jausmą. O finale susitikčiau mirtį Bernardinų kapinėse.

Šiandien, pasimatavęs Napoleono epochos kareivio uniformą nusprendžiau, kad laiku keliavau pakankamai, kad vėl pasileisčiau Užupio gatvelėmis. Ir tai nuostabu. Nebijančios žiemos vištos tarp mandarinų žievių, ryškių kaip gėlės sniege. Šunys, retai matantys praeivius ir džiaugsmingai lojantys ir namelis medyje šalia Vilnelės. Tušti ir apleisti gargarai ir kylantys nauji prabangūs rūmai. Ir viso to centre Bernardinų kapinės.

Bernardinų kapinės kaip užmiršta Bernardinų sodo ir bažnyčios sesė. Jei anuos nuolat lanko šimtai žmonių ir fotoaparatų tai šiose kapinėse retai sutiksi žmogų. Padėka tam, kuris išrinko vietą šioms kapinėms. Kalnas su puikiu vaizdu, juosiamas Vilnelės kilpos, galėjo būti puiki vieta rūmams, o tapo amžino poilsio vieta. Kai jos buvo įkurtos aplink buvo tušti laukai, o dabar be perstojo burzgia mašinos. Aplink kapinės taip pat nerimsta ekskavatoriai, griauna namus, kurių statytojai miega kapinėse. Statytojai turbūt tikėjosi, kad jų namai stovės ilgiau už jų kapus, deja, suirę antkapiai su tylia užuojauta stebi griūvančius namus.

Vieni amžinybės simboliai lieka, kitus keičia nauji ir modernus Užupio veidai. Bet pastatai nesukuria mums saugumo. Pažvelgiau į kriptą vidury kapinių. Jos statytojai tikėjosi ilsėtis oriau ir saugiau nei kiti, ne tokie turtingi. Deja, pro išdaužytus langus gyvieji užpylė kriptą šiukšlėmis. Turto paradoksas. Šypsojausi kartu su kapinių priežiūros tarnybą atliekančiomis varnomis. Palikau šį laiko koridorių, pamojavau klasiokui gyvenančiam kitoje gatvės pusėje ir atsisveikinau su Užupiu.

Rodyk draugams

Apie kultūrą, skaitymus ir šeštadienius.

Senamiesčio gatvelės akmenukai kyšantys iš po sniego pamena, kad didesnius jų brolius sudėjo į Vilniaus gynybinę sieną, mažieji tapo grindiniu. Per juos ėjo tautos ir epidemijos, šventieji jojo ant geležinio Vilko, jų tvirtumą bandė viduramžių patrankos ir tankų vikšrai. Ir visuotinio asfalto laikais visus palaidojo. Paliko tik keletą šio milžiniško aštuonkojo dalelių, kurias visada atrandi netyčia. Eik tiesiai ir pasuk į dešinę, kalbėjo balsas ragelyje tik neįspėjo, kad pasukus išmaniosios technologijos nebederės prie namų ir tylios gatvelės kylančios į viršų, vingiuotos ir siauros, to senojo Vilniaus, kurį pažįstų tik iš knygų ir legendų.

Tą vakarą legendos buvo dosnios. Įžengus į butą pasitiko aukštos lubos ir milijonas senų daiktų. Mus pakvietė į biblioteką, kambarį, apstatytą keturių metrų aukščio komodomis pilnomis knygų. Varčiau vieną po kitos, šypsojausi ir garsiai galvojau – čia muziejus. Taip, čia muziejus, pritarė šių namų gyventoja, tik ne lietuviams, o latviams, nes čia gyveno garsus latvių poetas. Įsitaisiau ant odinio fotelio bibliotekoje, apsistačiau poezijos ir dienoraščių knygomis ir kartais pabėgdavau nuo pokalbio į knygų pasaulį.

Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai apie karo laikus Kaune ir Vilniuje, jauno poeto kūrybos užmačias, vakarėlius su garsiausiais to meto kultūros ir filosofijos vardais ir veidais. Šypsojausi ir galvojau, koks jis buvo laimingas kai pasaulis buvo mažesnis, kai mokantys skaityti ir rašyti sudarė mažumas ir traukė vienas kitą. Bet juk taip yra ir šiandien, ypač šeštadieniais.

Kitame kambaryje subtili dailės kūrinių ekspozicija, komodos su daiktais menančiais kultūros aukso amžius ir prirūkytas oras padėjo prisiminti praėjusios savaitės šeštadienį. Kai tik valanda traukiniu ir šių laikų sostinę pakeitė beveik šimto metų senumo sostinė. Vizitai pas draugus ir bendravimai pasibaigė su 1960 Dolce Vita. Viena vertus, tai tuštybės mugė apie gyvenimus tų, kurie gali sau leisti viską, bet leidžia tik erzinti vieni kitus, bet kitą vertus tai filmas apie tuos, kurie gyvena šiandien. Keli epizodai apie to laikmečio kultūros šviesuolius susirinkusius namuose, diskutuojančius, skaitančius poeziją ar tiesiog beviltiškai prisigėrusius. O gal šokančius fontane. Taip, tai gyvenimo vertas gyvenimas.

O viskas prasidėjo dar prieš savaitę. Kai televizoriui grojant Bethoveną skaičiau Krikštatėvį svečiuose. Ir tai buvo ženklas, kad nuo šiandien šeštadieniai bus pažymėti kultūra. Ir tai nebus gyvulio įdagas ant užpakalio, tai pasirinkimas. Eiti, bendrauti, skaityti, dalintis, juoktis. Nes tai kiekvieno sprendimas, gyvulio buitis ar meno būtis.

Rodyk draugams

Šiandienos vikingas iš Sony pasaulio

Keturios ryto, dar miegančio Vilniaus gatvėmis į didelę stovėjimo aikštelę rinkosi juodai apsirengę vyrai. Jaunuoliai ir jau pražilę, apsimiegojusioms rankomis laikydami cigaretes atlikdavo jonvabalių šokį, susėsdavo į autobusą ir ruošėsi kelionei. Pusbalsiu kalbėjosi apie kelionės vietą, dalinosi informacija apie tai kiek mokės, kur veš, ką reikės daryti. Kone būsimų tituškų treniruotė. Kai autobusas pasuko į Rumšiškių liaudies muziejų šypsodamasis patvirtinau savo versiją, pasirinktas senovinis kaimas bus geriausia treniruotė ruošiantis Kaliningrado prisijungimui. Bet tai tik viena versija į kurią tiesa galėjo būti panaši miegančiam miestui.

Idilės ir saulės nušviestas saksų kaimas. Kaimas gyveno saugiai, jį gąsdino tik gandai apie kažkur vykstančius vikingų antpuolius, bet žmonės linkę išpūsti pavojų, o ir naujienų agentūros dirba lėtai. Rudens pabaigoje užtenka ir savų rūpesčių. Ūkio darbai, šeimyniniai susitikimai, paskutiniai rudens ganymai išsklaidė žmones po apylinkes. Pirmosios degančios strėlės įsmigusios į pastatus sukėlė ne tik gaisrą, bet ir siaubą bei paniką, moterys ir vaikai bėgo slėptis, vyrai griebė po ranka buvusius daiktus ir skubėjo prie kaimo vartų, jų akyse tvora išvirto ir kaimą užpuolė gaują purvinų ir piktų vikingų. Noras gyventi buvo stipresnis saksų ginklas nei palaikė lazda, bet plėšikų tai nesulaikė, jie jau plūdo į kaimą, vaikėsi moteris, nešė brangesnius daiktus ir supo kaimiečius į ratą.

Berniukai mėgsta žaisti karą. Tai matėsi iš kiekvieno akių, nepaisant jo amžiaus, stoto ir gyvenimo būdo. Keli autobusai vyrų vadovaujami kelių merginų atrodė juokinga armija, dar juokingesnė ji atrodė eilėje į grimerine. Veido dažai turėjo atstoti kelias dienas ar savaites žygio ir kovos, kad veide jau iš anksto būtų nuovargis, purvas ir kovos žymės. Tekančios saulės fone mirgėjo telefonų blykstės – visi džiaugėsi savo naujais vaidmenimis, vieni vilkėdami kaimiečių skarmalais mažiau, kiti čiupinėjo vikingiškus šarvus ir šypsojosi labiau. Kaimiečiai atsigriebė atsiimdami ginklus, nors jų lazdos išvaizda neprilygo vikingų kirviams, bet lazda medinė, o kirvis guminis.

Kautynėms ilgai nuteikinėti nereikėjo. Visi ieškojo kovos draugų ir valandų valandas trankė skydus, lazdas ir kirvius. Tai yra kažkur giliai smegenyse, kai tikslesnis smūgis garantuoja pergalę, o suklupimas – mirtį. Kai gyvybę išgelbsti užkliuvimas už tvoros bėgant į kaimą, o jausmas, kad gali prarasti viską ką turi suteikia antgamtiškų jėgų. Kovos sūkurys sukuria visą emocijų jūrą. Kartais jos silpną aidą galime išgirsti naktinio miesto gatvėse kai pamatai girtą ir piktą minią ateinančią į tave. Bet tai neprilygsta jausmui kai šimtas žmonių mojuoja ginklais, turi pykčio veide, o aplink viskas rūksta kovos dūmais. Batalinės scenos buvo puikiausia laiko mašina į tuos laikus, kai kelios minutės pasiruošimo turėjo išgelbėti kaimą arba jį pražudyti. Kultūrų susidūrimai kartais buvo išties skausmingi ir tą skirtingumą atkurti tereikia aprengti šiandienos vaikus praeities kostiumais.

O šiandien jau galite matyti Sony reklamą. Buvo įdomu stebėti hierarchinį skruzdėlyną, kur nurodymai niekada neduodami tiesiogiai, o kreipiamasi į rangu žemiau esantį, kad jis kreiptųsi į kitą, kol nurodymas pasieks adresatą. Skruzdės buvo įvairios, nuo besineriančių iš kailio iki akivaizdžiai nuobodulio nukankintų. Režisierius buvo savo amato žinovas, žinojo ko nori ir kaip tai pasiekti, improvizavo siekdamas įvairovės, o ne tikėdamasis, kad improvizacija netyčia atneš jį ten, kur jis nori būti. Technika, efektai, personalas, organizacija – viskas buvo aukšto lygio ir tai maloniai stebino. Eilinis statistas po pietų sočiai prikimštu pilvu galėjo valandą snausti gaudydamas paskutinius saulės spindulius, o jeigu vėsiau, šildytis palapinėje kurioje visu pajėgumu dega dujinis šildytuvas. Būdamas mažiausia mechanizmo detale – statistu nejaučiau jokio diskomforto. Net gi priešingai: režisierius turėjo savo triukų – matydamas, kad dešimt kartų bėgę vikingai pavargo ir grįžę į savo pozicijas iškart susėdo ant žemės jis juos atgaivino pokštais ir saldainiais. O operatorius pakvietė pažiūrėti puikių kadrų nufilmuotų iš sraigtasparnio-drono kameros.

Puikios dvi dienos vikingų pasaulyje ir įvairiausi žmonės sutikti ten atskleidė dalelę filmavimo aikštelės paslapties. Puikūs įspūdžiai patirti ten, o nepraėjus nė mėnesiui jau galima pamatyti ir rezultatą. Po filmavimo dar ilgai kirbėjo mintis pradėti dažniau treniruotis su kardu ar kirviu ir surasti tam pomėgiui laiko ir vietos. Bet kol kas tai ir liko tik mažo berniuko svaičiojimai apie nuotykius ir kovą.

Sony reklama

Rodyk draugams

Visuomenės priešas. Reiškinio recenzija.

Spektaklis „Visuomenės priešas“ manęs nesužavėjo. Nes forma sugadina turinį. Turiu alergiją šūkavimams ir buitiniams ar tokiems prilygstantiems konfliktams, todėl jų gausa užgožė naivią donkichotišką kovą, vaizduojamą spektaklyje. Džiaugiausi, kai baigėsi pirmos dalies balaganas.

Antra dalis sukėlė daugiau minčių. Savotiškas žiūrovų įtraukimas į spektaklį atspindėjo šiandienos įvykius. Kai scenoje dauguma buvo išvadinta kvailiais, pyko tik mažuma aktorių, kurie buvo išsibarstė salės pakampėse. Didžioji dauguma – spektaklio žiūrovai - tylėjo. Jiems patiko daktaro Stokmano mintis, kad tik laisvieji yra protingi, kad masė yra buka ir pilka. Jie, atėję į teatrą, galėjo teisiųjų ir protingųjų žvilgsniais žvelgti į minios absurdą ir didžiuotis savimi, kultūringais, išsilavinusiais, laisvais ar bent jau apie save taip manančius. Ir tai yra kabliukas. Jie yra ta masė, kuri nuteisė daktarą ir jo laisvę, jie tylėjimu padarė daugiau, nei pasamdyti aktoriai šūkavimais.

Ukrainos kontekste šis spektaklis atrodė groteskiškas. Išgirdęs žodį „referendumas“ net nusipurčiau, pamatęs tik vienos spalvos lapelius jau šypsojausi. O klausydamas apie laisvę ir teisingo gyvenimo, ne daugumos, ne masės, gyvenimo viziją galvojau apie netikrus mokytojus. Kad aklas įtikėjimas savo tiesa ir naivus visos tiesos sužinojimas per naktį yra žalingas. Jis kaip narkotikas, jis tavo viduje teigia, kad supranti daugiau nei kiti, iškelia tave, ir ta didybė yra tokia pat, kaip valdininko galios jausmas. Valdininkas pat savaime galios neturi, jis ne riteris, ne jėga padaro jį galingą. Valdininkui galia suteikiama, o naiviam tiesos suvokėjui galią suteikia jo paties žinojimas, kad šiandien jis suprato tiesą. Ir tai pavojinga.

Ir nors žavėjausi daktaru Stokmanu, jo bandymu kovoti už tiesą tiesa, man buvo jo gaila. Jis buvo silpnas lyderis. Jo užsidegimas priminė kitą šiandienos reiškinį – kovotojus už teisibę. Dalis šių žmonių tiki tuo, ką jiems sako ir gali už tai numirti. Jie kalba apie kitų išplautus protus, bet tiesa jų protuose irgi yra gauta iš kitų žmonių, suvirškinta ir patiekta. Ir problema čia ne noras kovoti už tiesą, o negebėjimas jos kvestionuoti. Stebėdamas šių žmonių užsidegimą per medijas, praeidamas pro seimą irgi matau mažus don Kichotus. Naivius ir kvailus, rėkiančius apie protą ir suvedžiojimą. Tiesos niekada nereikia rėkti gatvėse, ji kalbama tyliai, su pagarba ir pripažinimu.

Spektaklis pasibaigė edukacijos tema. Vaikai iš gatvės pretenduoja įgauti netradicinį išsilavinimą ir tapti laisvais žmonėmis, nepripažintais epochos lyderiais. Tai žavi pretenzija, bet ji iliuzinė. Šimtai tokių teisiųjų gyvena aplink ir nori užsiimti edukacija. Jie vadina save išminčiais, gyvenimo ir laimės mokytojais, jie turi savo mokinių, sekėjų, gerbėjų. Vieni surenka pilnas sales, kiti kelias dešimtis. Vieni veikia globaliu mastu, kiti vietinio lygio. Jų kalbėjimas prieš masę nepadaro jų pranašesniais už masę, kartais juose akivaizdžiai šviečia noras ne gelbėti mases, o jų pakeitimas, jie nori įtikinti, kad viena tiesa yra bloga, o jų skleidžiama yra gera. O masė išliks mase, kuri tikės ne viena knyga ir tiesa, bet kita. Ir kiekvienas kartos paskui mokytoją – aš esu laisvas.

Tęsdamas laisvės temą noriu papasakoti istoriją apie socialinį abejingumą. Prieš kelias savaites socialiniuose tinkluose vyko valymo akcijos. Andrius Tapinas ir kompanija dalinosi puslapiais, kuriuose dergiamasi iš Lietuvos, jos laisvės ir valstybingumo. Didelė dalis tų puslapių anksčiau buvo sukurti kaip viraliniai puslapiai, kurie virusų (nesąžiningų kvietimų paspausti, kai norint pamatyti nuogą merginą, ar susikompromitavusią įžymybę turėdavai paspausti skaičius ar padaryti kažką, kad palaikintum daugiau puslapių) pagalba surinko daugiatūkstantines auditorijas, o dabar yra parduoti prorusiškai nusiteikusiems žmonėms, kurie kelia informacinį nestabilumą ir kiršina žmones. Padariau ekskursiją po šiuos puslapius, parašiau savo draugų sąraše esantiems žmonėms, kad jie yra palaikine propagandinį puslapį ir paklausiau, ką jie apie tai galvoja, ar jie sąmoningai tai mėgsta ar pamėgo tą turinį, kuris buvo anksčiau kitoks. Po savaites ištryniau kokį penkiolika daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių, nes jie nesugebėjo atsakyti į mano klausimą ar tiesiog išėjo iš pokalbio. Ir tai ne drama, aš tikiu, kad dauguma tų žmonių, tarp kurių yra ir mano sesė nepalaiko Putino politikos, bet jie tiesiog yra abejingi ir socialiai neatsakingi. Jie naudojasi socialiniais tinklais, žaidžia žaidimėlius ir yra puiki minios sudaromoji medžiaga. Ateis diena, kai jie stebės karinį konfliktą, kuris vyks Lietuvoje, per televiziją ir šypsodamiesi žiūrės į tuos, kurie stovės ir stabdys tankus kūnais. Nes abejingieji yra bestuburiai kirmėlės.

Abejingieji sėdėjo ir spektaklyje, bijojo jį sugadinti ir palaikyti daktarą Stokmaną. Abejingieji aplink mus. Jie ateis ir į kitą spektaklį, kai bus surinktos malkos linčo teismui. Ir tik atsitiktinumas lems, tikrus ar netikrus pranašus jie sudegins.

Rodyk draugams

Dekados mitas. Tik.Ėjimas.

Kviesti varpais taip archajiškai subtilu. Tai kelionė į praeitį, kai varpas skelbė karą ir naują karalių, vaiko gimtį ir senolio mirtį, gaisro pavojų ir Kristaus prisikėlimą. Šįkart varpas mane sugrąžina iš praktinio tikėjimo treniruotės – ėjimo vandeniu. Žiemą tai visada pavyksta, jei ledas pakankamai storas. Apsisuku ir nužingsniuoju į bažnyčią maldai, kaip penkis kartus per dieną, kartais ir dažniau. Didesnė dalis kaimo – vienuolyno trobesiai, sodai ir laukai. Prieš maldą jie ištuštėja, visi meta savo darbus ir eina melstis. Man tai gražus tikėjimo gestas prieš darbą, daiktus ir naudos siekimą. Bažnyčioje tylu ir gražu. Kiekvienąkart įėjęs pagalvoju, kad šimtai žmonių, pridėję prie jos statybų ranką pridėjo ir dalį savo širdies, savo troškimų ir tikėjimo. Ir tai padarė ją visų mūsų namais. Suklumpu priešais laivo formos altorių, priešais mane - maldai besiruošiantys broliai, iš nugaros matyti tik jų abitais nepridengti viršugalviai ir kulnai – ne pati patogiausia vieta įsikibti, bet vis tiek, jie yra mano laivo šturmanai per gyvenimo jūrą, kur tikėjimas ir netikėjimas atstoja vėjus. Vyresnysis brolis atsistojimu duoda ženklą pradėti maldą, giliai atsikvepiu – tai dar vienas bandymas pradėti melstis, dar kartą pabandyti įtikėti, dar kartą stoti į kovą su savimi.

Niekada netroškau būti tikintis. Visi dalykai besikėsinantys į mano laisvę yra priversti su ja grumtis, o ji per daug gaivalinga jėga mano gyvenime, ateina ir nuplauna visus netvirtus pamatus. Mano vaikiškas tikėjimas, įgautas šeimoje, perimtas dėl gyvenamosios kultūros žlugo kartu su vaikyste, kai po operacijų gulėjau lovoje negalėdamas pajudėti, nes kiekvieną judesį lydėdavo nuolatinis skausmas. Nesulaukiau išgelbėjimo iš to, kurio šaukiausi, stebuklai neprasidėjo, teko sukąsti dantis ir pradėti gyventi. Išmokti iš naujo dėlioti kojas, pasikliauti savimi, kovoti, eiti į priekį, pasiimti dalykus pačiam, o ne laukti, kol kažkas teiksis atnešti. Ėjo metai, į mišias eidavau periodiškai kaip į šventinį spektaklį, pabūt su tais viena kryptimi žiūrinčiais žmonėmis, kurie nesuprato, ko ten ateina ir vis laukdami, kol galės išeiti ir toliau tęsti šventinius šurmulius. O prieš dešimt metų gavau pasiūlymą iš sesės išmainyti miesto spektaklį į šventų Velykų sutikimą vienuolyną Lietuvos pakraštyje. Prieš tai krutančius vienuolius buvau matęs prieš kokius keturis metus, per eucharistinį kongresą, jie sėdėjo su jaunais žmonėmis dideliame rate ir atrodė linksmi. Juk spektaklį geriau stebėti iš arti, todėl ėmiau ir išvažiavau keturioms dienoms, apsigaubęs skepticizmu ir noru pažinti kitokią kultūrą.

Tai įvyko prieš dešimt metų. Ir tapo atskaitos tašku. Kartais atrodo, kad tada išlipęs iš autobuso aš išlipau iš tuometinio gyvenimo traukinio ir pasukau nauju keliu. Autobusas nuvažiavo tiesiai, o aš patraukiau siauru ir vingiuotu keliu į vienuolyną. Naivu būtų sakyti, kad mano vidinis gyvenimas pasikeitė per keturias dienas. Kad atradau Dievą, kad drugeliai nuspalvino viską aplinkui. Ne. Baltriškės per šventas Velykas dažniausiai yra nyki vieta. Po žiemos viskas pilka ir niūriu. Keliai klampūs, daug tamsos, dar šaltas lietus vis primena, kad žiema ne taip seniai ir baigėsi. Šimtas skirtingų žmonių susirinko švęsti šventų Velykų. Vieni uoliai dalyvauja maldoje ir padeda broliams, kiti mieliau renkasi merginų ar vaikinų nei vienuolių kompaniją, o maldą ir tylą išmaino į muziką ir alkoholį. Ir vis dėl to broliai savo misiją išmano – aš ten sugrįžau dar ir dar kartą, o po studijų pasirinkau padovanoti jiems savo gyvenimo metus ir gyventi ten. Tai viena iš vietų mano gyvenime į kurią ne atvažiuojama, į Baltriškes visada yra grįžtama.

Sugrįždavau ten vėl ir vėl. Sugrįžtu iki šiol. Iš pradžių mane gindavo ne noras melstis, o noras pažinti žmones. Spalvingų ir įdomių žmonių minia, ilgi pokalbiai geriant arbatą ir klausantis istorijų apie tokį gyvenimą, kurį troškau gyventi. Sutikti šimtai žmonių, dešimtys draugų, kurie iki šiol yra didelė mano dalis, mano gyvenimo mokytojai ir statytojai. Smalsumas ir noras tapti tokiu, kokie jie yra, buvo mano stimulas, o tikėjimas atėjo mažais žingsneliais. Per pavyzdį, per valandas praleistas maldoje ir bandant susikaupti, per rankų darbą ir pokalbius, per piligrimystę prašant maisto ir nakvynes, skaitant ir rašant. Ieškant ir beldžiant į duris kažkur viduje savęs, ten kur dykumoje troškau gyvojo vandens ir duonos.

Per dešimt metų per daug nepasikeičiau, mano tikėjimas išliko toks pat silpnas, nesugebu eiti vandeniu ir perkelti kalnų. Nesugebu net dienoje rasti pakankamai minučių maldai. Esu sūnus palaidūnas grįžtantis pas tėvą iššvaistęs palikimą dešimtis kartų, o randantis tėvą taip pat džiaugsmingai manęs laukiantį ir maunantį naują žiedą, glaudžiantį prie krūtinės ir aliejų tepantį kaktą. Renkuosi muitininko maldą bažnyčioje, kai belieka mušti į krūtinę ranką ir atgailauti, o mane sodina garbingiausioje vietoje. Pavargau laukti kol būsiu išmestas iš vestuvių pokylio į lietų, kur loja šunys, laukiantys mano nuogų blauzdų. Sustingstu bažnyčioje, pakeliu akis į kryžių ir matau jame, kad per šiuos dešimt metų nebuvau vienas. Kad mano maldos ir troškimai buvo išpildyti. Kad esu apgaubtas malonės ir meilės. Bendruomenė atrasta Baltriškėse nešė mane kai man buvo per sunku eiti. Kai džiaugdavausi pabėgęs nuo religijos dogmų ir pasileisdavau nešamas laisvės ji manęs laukdavo, kai tuščias ir nešvarus grįždavau, nes neturėdavau kur eiti. Kai gyvenime turėjau rinktis, ar tapti klajūnu ir gyventi tik dėl savęs, keisti miestus, keliauti per šalis ir kitų gyvenimus ar sustoti ir išmokti kažką kurti - aš išvažiavau į Baltriškes ir pasilikau. Metams.

Metai laiko vienuolyne buvo pilniausi mano gyvenime. Nusikirpęs savo ilgus plaukus, aš nusikirpau savo laisvės sparnus ir iškeliavau gyventi į kaimą, mokytis tarnauti ir paklusti, atiduoti savo laisvę į kitų rankas, valgyti tai kas bus padėta ant stalo su tais, kurie susės tą dieną aplink. Kartais su ištatuiruotais kaliniais kartais su vyskupais. Kartais su klajūnais, kartais su tais, kurie savo laisvę padovanojo būriui vaikų. Kiekvieno iš jų istorija buvo nauja pamoka man. Bendravimas yra svarbiausias bendruomenėje. Mes kartu valgydavome, kartu dirbdavome, kartu melsdavomės. Jei vienas sirgdavo ir kiaurą naktį vaikščiodavo koridoriumi, kiti tai jausdavo ir negalėdavo užmigti. Iki šiol suprantu, kiek daug džiaugsmo gali suteikti viena šokolado plytelė dešimčiai ir atiduota paskutinė cigaretė. Arba kaip gera išvysti pažįstamą veidą, kai visą savaitę bendravimo trukdavo. Arba sužinoti, kad čia savaite mano eilė važiuoti į misijas, palikti vienuolyną ir autobusiuku keliauti po Lietuvą, kalbėti mokyklose apie savo pasirinkimą ir gyvenimą. Didžiulė prabanga negalvoti apie materialus dalykus ir gyventi gyvenimą viduje. Praleisti valandas maldoje ir meditacijoje, kasdien dalyvauti mišiose.

Malda tai nėra vien susirinkimas bažnyčioje, tai nėra skaitymas iš brevijoriaus ir išmoktų potierių kartojimas. Malda man buvo sunkiausias susitikimas su Jėzumi. Visada buvau vienišius, mėgau būti vienas, galvoti dalykus eidamas ar patogiai įsitaisęs ir niekada nesupratau tų, kuriems reikėdavo kito žmogaus, kad jie būtų laimingi. Iki šiol atsargiai žiūriu į žmones, kurie nemoka pabūti vieni. Man tai kvepėdavo nesugebėjimu susidraugauti su savimi, kai triukšmas ir kiti žmonės nustelbia spengiančią tylą viduje ir tu pabėgi iš vidaus į išorę. Plauki paviršiumi, kalbi niekus, juokiesi iš nejuokingų istorijų, o iš tiesų ieškai pritarimo kitame žmoguje, kad su tavim viskas gerai, kad iš tiesų nori būti išgirstas ir priimtas. Man patiko būti su savimi, laikiau save geru draugu ir mano didžiausias iššūkis maldoje buvo pabėgti nuo savęs ir leidimosi žemyn į save. Kiekvienas maldos laikas buvo pagunda tiesiog tą laiką praleisti virtualioje terpėje, kurioje kurdavau eilutes, svajones, analizavau gyvenimą ir žmones. Aš pats sau užstodavau ir vis dar užstoju Jėzų, todėl kiekviena malda man kova. Ir tik kartais, kai gilią naktį per adoraciją, kovojant su miegu ir savimi man pavykdavo susitikti su Jėzumi, tada mano skepticizmas ir filosofija nutildavo prieš transcendenciją. Pakeldavau akis ir būdavau, širdimi į širdį. Tos akimirkos tai ne atlyginimas už ilgas praleistas valandas, tai dovana, už kurią taip ir nesugebėjau atsidėkoti. Bet aš stengiausi.

Svarbiausių dalykų išmokau labai paprastai. Stengtis priimti kitą tokį koks jis yra aš išmokau, kai buvau priimtas bendruomenėje. Broliai neklausinėjo mano gyvenimo istorijos, jie šypsojosi, kalbėjo apie paprastus ir primityvius dalykus, domėjosi, o svarbiausia, jie gyveno ir kalbėjo tuos pačius dalykus. Tame tilpo visa teologija ir filosofija. Kalbėti apie paprastumą geriausiai sekasi tiems, kurie gyvena kaime, dirba savo rankomis, kurių kišenėse neskamba išmanieji, o mašinos dugnas kiauras. Kalbėti apie maldą geriausia sekasi šviesaus veido žmogui, nes malda ir gyvenimo būdas šviečia veide. Šie broliai tapo man gyvenimo pavyzdžiu. Jei nebūčiau išsigandęs ir suabejojęs – būčiau vienu iš jų.

Vienuoliktą kartą nuskambėjo prisikėlimo varpai. Jie aidi dar kelis mėnesius širdyje, kai dar šypsausi ir prisimenu akimirkas, žmones, viltį ir prisikėlimo žinią. Tai svarbiausia mano metų šventė, prisikėlimo triumfas gyvenimo tamsoje, tai Kristus ateinantis į mano gyvenimą ir jį keičiantis. Tai dešimt metų trunkanti meilės istorija - mano laimės šaltinis įtekantis į mano gyvenimą ir nuspalvinęs mano dekadą džiaugsmu, o vidų pripildęs ramybės.

Rodyk draugams

Dekados mitas. Keliauti-gyventi.

Kelionėse man labiausiai patinka jų pabaiga. Vos panešdamas kuprinę įspūdžių ir prisiminimų einu gatvėmis, skaičiuoju žingsnius kol kelionė baigsis, kai peržengęs slenkstį numesiu viską nuo savęs ir gyvenimas tęsis. Saugus ir išmoktas, toks koks jis buvo prieš kelionę. Dar savaitę ar kitą šypsosiuos pasakodamas nuotykius draugams, išmoktą ir pagražintą istoriją, dar naktimis džiaugsiuosi, kad miegu minkštoje lovoje, kad ant manęs nelyja ir kad esu vidury savo mažo pasaulio, o ne vidury Europos.

Bet vis tiek kiekvieną kartą kai vėl atsistoju ant kelio, ištiesiu nykštį – aš visas tirtu iš laimės. Tas vėjas į veidą, asfalto ir benzino kvapas - taip kvepia laisvė. Visas mano sukauptas turtas susitraukia iki mano kūno ir kuprinės, o gyvenama erdvė išsiplečia tūkstančiais kilometrų. Aš dvidešimt pirmo amžiaus trečias brolis Jonas – paliekantis savo mažą kaimelį ir iškeliaujantis pasaulio pamatyti. Mano draugai nuo manęs nutolsta, nes jie lieka savo patogiame pasaulyje, o mano broliais tampa kiekvienas keliautojas ir kelyje sutiktas pakeleivis. Į jų rankas atiduodu savo gyvenimą, tik nuo jų priklausys, ar pasieksiu savo tikslą, koks tas tikslas bus, kiek kartų per dieną ar savaitę valgysiu, ar miegosiu apartamentuose ar susirietęs į kamuoliuką ir prisispaudęs prie išorinės degalinės sienos.

Jaučiuosi kiek suokalbiškai vėl ir vėl mėgindamas Likimą. Užtrenkdamas dėžutės kurią vadinu namais duris aš išeinu iš užburto rato. Jis sukasi, užburia ir vilioja savo civilizuotu saugumu, užliūliuoja rutina. Čia viskas aišku ir paprasta - kužda man šviesoforai, prekybos centrai, įkyriai tiksintis ofiso laikrodis rodantis kiek dar laiko turėsiu atlikti saugumą užtikrinančias užduotis. Ši komforto zona saugo mane nuo pavojų, bet aš tik nusišypsau ir iškeliauju. Vandenynas vakaruose, šilta jūra pietuose, kalnai: aš dar nežinau kur šįkart mirkysiu kojas ir kur gerdamas vyną palydėsiu saulę. Tas nežinojimas tai narkotikas, jis pakelia virš rutinos ir verčia svajoti apie dar vieną kelionę vėl ir vėl. Kol atsimerkęs jau matau atvažiuojančias mašinas ir suprantu, kad aš jau kelyje. Aš vėl savo noru tapau žemiausia kasta Europoje, kartais taip jausdavausi, kai matydavau valkatos akis svetimame mieste, jos kiaurai matė mano neviltį ir bejėgiškumą. Gal taip pat matė nuovargį ir alkį ir mažą, bet nerodomą jų pranašumą - jie turi kur grįžti šiąnakt. O aš eisiu tol kol pasieksiu saugią vietą, atsigulsiu, pasidėsiu po galvą viską ką turiu ir lauksiu rytojaus. Peilis sugniaužtas rankoje ir pasas bei truputis pinigų pačioje giliausioje kišenėje tai visas civilizuoto pasaulio saugumas likęs man šiąnakt. Daugiau ir nereikia, tik pailsėti ir rytoj keliauti toliau.

Šįkart vairuotojo apgauti nepavyko. Mano įtikinamas linkčiojimas galva neįtikino jo, kad supratau jo istoriją. Man istorija tai, kad sėdime vienoje mašinoje, skrodžiame Europą, bandom sukurti savo kalbą iš penkių kalbų, o jis jau kelintą kartą bando pasakoti savąją, kol pritrūkęs pirštų ir žodžių piešia ją popieriaus lape. Negaliu nesišypsoti matydamas šį tvirtą vyrą piešiantį, jo laisvalaikis juk dažniau susideda iš alaus ir pagalbos mergaitėms, kurios uždarbiauja kelyje. Kitas giriasi esąs geriausias vyras Andoroje, trečias fotografuoja, o ketvirtas skambina žmonai ir prašo pagaminti daugiau maisto, nes jis turės svečių ir patenkintas merkia man akį. Jis laimingas man padėdamas, aš laimingas jį sutikęs. Keliaudamas išmokau pasitikėti, bet neišleisti visų kozirių iš rankų. Keliaudamas išmokau priimti žmogų, nes jis priėmė mane. Į savo mašiną, kartais ir savo namus. Nors aš tik apžėlęs kelio valkata, o jis po visą pasaulį keliaujantis pastorius, mes galime sėdėti prie vieno stalo ir dėkoti Dievui už maistą ir susitikimą.

Kelionė tai šokiruojančiai tikrai spektaklis. Turiu geriausią vietą ložėje, bet kameriniame teatre niekada nesu tikras ar nebūsiu paliestas tiesiogiai. Keliaudamas per skirtingas kultūras, per nesaugiausius miesto rajonus, per gamtos parkus, jūros pakrante ir kalnuose išplečiu akis. Mano narvelis buvo toks mažas. Aš tiek daug negirdėjau ir nemačiau. Dėl šių emocijų, dėl saulėlydžio į beprotiškai mėlyną jūrą, dėl snieguotų kalnų viršūnių, viduramžiais kvepiančių miestelių ir miestų senamiesčių aš palikau savo komforto zoną. Liečiu plytas pilies sienoje, taškausi skirtingų jūrų vandenimis, pasiūlau cigaretę basam vaikinukui, ką tik atplaukusiam konteineriu iš Afrikos ir šiandien pradedančiu savo, kaip europiečio gyvenimą. Esu dalis istorijų, kurias skaičiau knygose, mačiau internete ir televizijos ekrane. Tik šįkart mūsų neskiria atstumas. Šio spektaklio centre esu aš, paprastas žiūrovas, kuris surizikavo palikti saugią vietą teatre ir paliesti gyvenimą. Paliesti kelionę.

Esu kelio vaikas. Kelionė tai mano namai. Bijočiau savęs dabar, jei būčiau išsigandęs kelionės ir nepamilęs jos.

Rodyk draugams

Oslo užrašai.

Pirmąkart gyvenime išlipęs į skandinavišką lietų nuskubėjau link oro uosto vidaus pastatų. Prisigretinau prie skubančios moters, kad išvengčiau griežto muitininko veido, bet kur naujokas apgaus senį, pasiėmęs į rankas mano pasą jis žvelgia man į akis ir užduoda paprastus klausimus, o aš ramiai atsakinėju, nors norėjosi juokauti, bet kam tos problemos. Patikėjęs (arba ne) mano versija apie kelias dienas, kurias atvažiavau praleisti Osle jis ištiesė mano pasą ir aš įžengiau į Norvegiją.

Iš pradžių norėjau pamankštinti senai naudotą nykštį, bet užteko keliolikos minučių lietaus ir norvegiško šaltumo sklindančio iš vairuotojų ir jau pėdinau į autobusą, kuris mane nuvežė į traukinį, o šis atvežė į Oslo centrą. Šiame mieste praleidau penkias pilnas visko dienas, kuriomis ir pasidalinsiu su jumis.

Patingėjęs pasitikrinti savo romingo galimybes dar būdamas Lietuvoje , Norvegijoje likau be ryšio. Neturėdamas išmanaus telefono ir nerasdamas interneto kavinės negalėjau susisiekti su savo vedliu po Oslą ir norvegų kultūrą. Nutariau apsukti vieną ratą centre ir ieškoti patrauklaus veido, kad parašyčiau žinutę. Nemėgstu prieiti prie žmogaus ir prašyti, todėl kai mane užkalbino Green peace aktyvistas nutariau juo pasinaudoti. Jis man pasakojo apie Indonezijoje kertamus miškus ir nykstančius tigrus, apie didžiąsias korporacijas, kurios naikina ir grobia gamtą, aš suprantamai linkčiojau galvą ir pritariau, kad svarbiausia mano pagalba yra žinutės skleidimas, tapimas vienu iš balsų. Kai priartėjome prie techninės dalies niekuo padėti jam negalėjau, nes neturėjau nuolatinės gyvenamosios vietos Norvegijoje ir neturėjau kreditinės kortelės, tada paprašiau jo telefono, kad galėčiau parašyti žinutę ir po keliasdešimties minučių jau susitikau savo draugą, kuris vedė mane per Oslo gatves, kalnus ir fiordus, kultūrą ir ekonomiką.

Budistinė ramybė per greit lekiančiame laive. Išgėrę aštrios chai arbatos su latte puta palyginom ją su pardavinėjame Baltuose Drambliuose ir patraukėm link prieplaukos kur viešąjį transportą atstoja keltai. Įsėdom į tą, kuris ruošėsi išplaukti ir išėjom į denį mėgautis jūra ir sūrainiais iš makdonaldo. Keltas plaukė vis greičiau ir tolo nuo artimiausių salų, kurias tikėjomės aplankyti. Kelionė tęsėsi ir nė vienas nežinojom kur plaukiam. Didžiulės bangos kurios sukeldavo mūsų keltas ir vėjo dvelksmas į galvą pradėjo plauti galvą ir aš vis labiau panirau į kelionės džiugesį. Atplaukėm prie nepažįstamo kranto, paaiškėjo, kad tai paskutinis keltas ir jei čia sala, tai teks nakvoti. Po kelių minučių tyrinėjimo supratom, kad tai tik vienas iš Oslo rajonų nutarėm pėsčiomis palei krantą keliauti atgal, kai ženklas negailestingai rodė 22 kilometrus iki centro. Man labai patinka vis labiau pamirštamas pokalbio žanras einant. Kai pro akis keičiasi peizažas, taip keičiasi ir temos, kartais sustabdomos vieno ar kito mostelėjimo ranka į patrauklų akiai objektą. O pro šalį nebijodami krentančio šlapio sniego vis prabėgdavo sportuojantys žmonės. Rajone prigriebto sumuštinio su vokiška dešrele ir agurkais užteko dar keliems kilometrams ir įsėdę į autobusą parvažiavom namo.

Tauta nebijanti sniego ir tramplynų. Kitos dienos ryte išvykom į kalnus. Į vietą, kur vyko Lilehamerio olimpinės žaidynes veža metro, priklausantis centrinei miesto zonai. Metro išlindo iš tunelio ir kopė į viršų, tankus rūkas uždengė visą miestą ir panoramą, o vagonas buvo pripildytas įvairaus amžiaus norvegų, pasiruošusių slidinėti. Skirtingo dydžio slidės skirtingai kojai, tiek tai, kuri vos pradėjo vaikščioti, tiek tai, kuri jau vaikščioja ištisas dekadas. Užkilę išsiaiškinom, kad visai smagu būtų palakstyti su rogutėmis, vėl pakilti su metro ir taip kol atsibos. Bet krentanti šlapuma ir šlapias sniegas atrodė nešiltas, todėl pasirinkom tik pasivaikščioti, ėjom plačiais lyg gatvėmis takais, kur pernai vyko pasaulio biatlono taurė, vis saugodamiesi greitų slidininkų, kurie pračiuoždavo pro mus kaip labiau išsivystę gyvūnai. Išsukę iš pagrindinio tako leidomės žemyn, kol kelią pastojo žmonės paukščiai. Tai ant didžiojo tramplyno mažojo brolio besitreniruojantys sportininkai vienas po kito bandė įveikti žemės trauką ir skrieti. Krūptelėdavau su kiekvienu nauju nusileidimu, o jie kaip skraidyti besimokantys gandriukai nusileisdavo ant slidžių ir vėl kildavo keltuvu. Tokia jų diena, tokios ir pramogos. Grįždami į miestą sutikom visą klasę pradinukų ar vos vyresnių, kurie ginkluoti slidėmis grįžo iš dar vienos pamokos kalnuose. Šiaurės žmonės myli sniegą ir kalnus.

Kalnų upės jazzas. Po pietų patraukėm aplankyti universiteto, pasitikrinti internetus ir sugalvoti ką veikti vakare. Viename iš džiazo klubų, kuris finansuojamas kultūros ministerijos vyko koncertas į kurį ir patraukėme šalia Oslui tinkančio, bet kitame mieste keistai beįsipaišančio upelio pakrante. Kalnų upė triukšmingai skynėsi kelią į miesto centrą. Suoliukai išdėstyti ten, kur upė įveikdama kliūtis virsdavo kriokliu buvo labai tinkama vieta pasigrožėti ir paskanauti sidro. Nuo kritimo susidarantys garai ir verdantis nuo greičio vanduo bėgo jau šimtus metų, šioje vietoje buvo įkurtos pirmosios hidroelektrinės, o barų langų ir bėgančių žmonių akys pagarbiai stebėjosi upės jęga. Upelis nutekėjo savo vaga, o mes pasukom į miesto centrą. Nusitraukiau nuo galvos šlapią kepurę ir prasegiau striukę, kad mano marškiniai mane atverstų iš smalsaus keliaujančio valkatos į snobiško džiazo mėgėją. Koncertas buvo gražus, beveik pilna salė rodė, kad žmonės čia myli ir išmano džiazą. Penki vaikinai ir mergina grojanti saksofonu jamino vienas po kito, kartais pradėdami groti visiems žinomas melodijas visi kartu ir tuo sukeldavo tylią pasimėgavimo bangą.

Lapės kalba mažame pasaulyje. Vakaras užsitęsė bevakarieniaujant, skaitant, bendraujant ir taisant dviratį, todėl kita diena prasidėjo vėlai. Susitikau centre su savo vedliu, kuris norėjo pasidalinti džiugiomis naujienomis. Šiandien Osle, prie stoties esančioje koncertų salėje groja Ylvis. Puikių, sarkastiškų, absurdiškų dainų ir šou autoriai-broliai laužo pranašų taisyklę ir yra šiltai priimami namie. Net per daug šiltai. Paskutinę dieną internete jau nebebuvo bilietų, o nuėjus paaiškėjo, kad liko tik vienas bilietas. Dviem per mažai. Nutarėm dar truputį pasilinksminti, užkalbinom baukštų bilietų perpardavinėtoją, sukūrėm kelias strategijas kaip atimti iš mažų vaikų su lapės kaukėmis bilietus, vedlys atmetė mano pasiūlytus bado streiko, įkaitų dramos ir mirštančio vaiko paskutinio noro metodus patekti į koncertą ir mes patraukėme į Aker brige, naujausią ir prabangiausią Oslo rajoną ant vandens, kur biurai ir gyvenamieji namai dalinasi erdve su konceptualiais meno kūriniais, metalo ir stiklo žaismu ant pastatų, maudykle ir praplaukiančiais laivais. Lupdami apelsinus prekybos centre ir žiūrėdami į lietų šypsojomės ir džiaugiamės savo vakariene prabangiausiame Oslo rajone. Dar lipniomis rankomis patraukėme į vedlio draugo gimtadienį, šventę, kurioje dingsta sienos. Mūsų laukė indas, dvi kanadietės, latvis ir keli lietuviai. Linksmai gurkšnodami škotišką viskį ir prancūzišką degtinę pavadinta jelcino vardu jie griovė pasaulio atstumus. O išeidami parūkyti į įspūdingą panoramą, kuri atsivėrė iš dvylikto aukšto pastato, jau ir taip pastatyto ant kalno, jie jautėsi šio pasaulio nariai. Valdovai, vergai, mokslininkai, vartojantys ir abejojantys. Su tokiu pačiu džiaugsmu keliantys taurę už ateinantį pavasarį, kuris tą naktį atsirado kalendoriuje. Su nieko nepasakančiu pažadu susitikti kitoje vietoje ir kitu laiku išėjau į lietų ir nuėjau į stotį pasitikti atskridusios savo draugės.

Niūri tauta nebijanti šalčio savo viduryje augina šilumos getą. Pirmasis muziejus, kurį aplankė buvo skirtas ekspedicijoms į ašigalį, tiksliau abu. Norvegų šaltumas ir gebėjimas būti šalčio dalimi padėjo jiems nukeliauti ten ir sugrįžti, ne visiems kartu, bet pakeltomis galvomis. Muziejuje galima rasti laivą, kuriuo buvo keliautą, daug daiktų ir daugiau informacijos. Ir kino salę su vienu filmuku. Daug interaktyvumo, tinka šeimai, patiko ir man. Po muziejaus keliavome į kitą miesto dalį, kurioje įsikūrė emigrantai. Įprastas šeštadienio apsipirkimo šurmulys priminė muges Lietuvoje ar didelį išpardavimą, kai žmonės apgula parduotuves. Tautybės maišėsi ir vikingiškos išvaizdos arijai tirpdavo minioje. Didelis vaisių, pupelių ir užkandinių skaičius jiems turbūt kvepėjo namais, saule ir šiluma, kurios jie ilgėdavosi stebėdami apsiniaukusį Oslo dangų. Papietavę Šri Lankos restorane išvažiavome į Gustavo Vigelando skulptūrų parką. Jau tamsėjantis dangus ir nesibaigiantis lietus buvo tinkamiausia instaliacija konceptualiam Vigelando realizmui. Šlapios ir niūrios skulptūros vaizdavo mus, nedrąsiai besiglaudžiančius vienas prie kito. Kartais žiūrinčius vienas į kitą, kartais skirtingomis kryptimis. Nuvargusius po dienos ir susėdusius suglaudus nugaras. Žiaurūs ir meilius. Besiblaškančius ir nenorinčius sušlapti.

Po vakarienės su vedliu patraukėme į naktinį Oslą. Klajojom po ofisų rajonus, kurie tušti ir milžiniški mus izoliuodavo nuo viso pasaulio. Tarsi pasaulyje nieko daugiau ir nebūtų, tik vietos, kur galima uždirbti pinigus. Tarp pastatų sustoję dviračiai, kurie niekada nevažiuos, bet jie nepasiduoda, o įnirtingai bando peršviesti lietų. Įsėdę į tramvajų nuvažiavome į dar vieną panoraminę vietą pasigrožėti miestu iš aukštai. Parke demonstruojamas kinas ant pušų viršūnių nenukreipė žvilgsnių nuo miesto. Jis buvo žemai, apšviestas, įrėmintas rėmuose, pagamintuose iš vandens ir kalnų. Susėdom ant skandinaviškų suoliukų, kurie pritaikyti nebendraujančiai grupei, nes sustatyti būtent taip, kad būtų nepatogu bendrauti, po vieną kėdę dideliais intervalais. Griovėm šį daiktų nepaklusnumą ir persisukę kalbėjomės. Apie miestą, žmonės, kurie vis išnirdavo iš tamsos ir prabėgdavo pro šalį. Žvelgiau į miestą, kuriame svajonės, pinigai, alkoholis kilo garais į viršų ir sproginėjo lyg burbulai. Juk nėra nieko tikro. Ir tas, kuris sėdi ant kalno turi visą miestą daug tvirčiau, nei tas kuris apačioje, giliai šachtoje kasa deimantus ir nieko nemato. Nusileidome į metamorfozės kamuojamą miesto centrą. Kuriame norvegai prisidengę veidus alkoholiu leido sau atsipalaiduoti. Keista buvo matyti žmones, kurie dar dieną, važiuodami metro žvelgdavo pro langą, kol šnekėdavo su savo draugu, o dabar jau šypsojosi, grūdosi į pabus ir ieškojo laimės, meilės ir šilumos savo ledo karalystėje. Kiekvienas populiaresnis pabas buvo apgultas, eilės driekėsi dešimtimis metrų. Patraukėme savo amžiui tinkamam klubui, kuris įsikūręs Jaunimo aikštėje. Klubas atrėžęs dalį požeminio garažo priėmė žmones tik nuo 23 metų todėl jis buvo tik pilnas, bet neperpildytas. Grojo patraukli ausiai elektronika, kurią DJ dar paskanindavo gitara. Besišypsančios norvegės, šokantys ir akyse laisvėjantys žmonės buvo puikus spektaklis, kurį stebėjom kol gurkšnojom alų ir kalbėjomės. Naktinis autobusas vežė gaują studentų namo. Palaukę, kol visi išsiskirstys nuėjome prie paskutinio šiandienos taško. Nemokamo maisto dalinimo punkto arba kitaip vadinamo šiukšlių konteinerio. Freeganizmas Lietuvoje sunkiai skinasi kelią į populiarumą, o štai Osle sužvejojome maisto už kelis šimtus kronų. Su pilnais pirkinių krepšiais atrodėme kaip aplankę visą naktį veikiančią parduotuvę. Tam tikra prasme taip ir buvo.

Sekmadienį pakilome į kalnus su metro, atsisveikinti su žiema ir apsnigtais medžiais. Jie tapo dar viena norvegiška skulptūra ir imitacija. Prislėgti, bet tvirti. Vieniši, bet apsupti kitų. Nusileidę ėjome į Oslo nacionalinę galeriją. Pikaso, Gogeno, Matiso ir kitų aukščiausios klasės kūriniai, nemokamas įėjimas sekmadieniais ir jokių grūsčių. Prie žymiausio Muncho darbo Klyksmo eilių irgi nebuvo, tik norvegas kažką pasakojo savo susidomėjusiam baltapūkiui sūnui. Karštas šokoladas ir paskutinė kelionė pagrindine Oslo pėsčiųjų gatve į stotį. Čia kelionė turėjo ir baigtis. Autobusas-lėktuvas-lova. Dar kritiškas žvilgsnis į kokį emigrantą ir stereotipų taikymas. Bet užsupti autobuso šilumos mes pražiopsojom stotelę. Autobusas važiavo visai šalia oro uosto, skelbdavo stoteles, jei būdavo išlipančių jie paspausdavo stop mygtuką. Laukėm savo stotelės vardo, bet pamatėm, kad oro uostas jau tolsta. Kelios minutės dvejonių ir jau bandau įtikinti vairuotoją sustoji, pakelėje ar degalinėje. Jis pamurmėjo po nosimi, kad tai nelegalu ir sustojo. Iššokus iš autobuso geriau nepasidarė, delsimas ir derybos kainavo per daug laiko, kad saugiai spėtume į lėktuvą laiku. Prieš sniegą patraukėm per tiltą, žinojau, kad Norvegija ne pati geriausia šalis tranzuoti, bet kai reikia, tai kelio fėjos parneša ant rankų. Dar nespėjus pereiti tilto jau pamatėm tolėliau už mūsų sustojusią mašiną, kurioje užteko ištarti slaptažodį, kad vėluojam į lėktuvą ir jau važiavom link oro uosto. Greit pamatėm ženklus, kad iki jo šeši kilometrai. Taigi klausimas ar būtume spėję, jei būtume ėję pėsčiomis.

Lėktuvas kietai pasitiko Vilniaus oro uosto dangą. Kelionė baigėsi. Daug minčių, daug naujų kelių, daug vilties. Po kelionės visada norisi siekti daugiau nei turi, daugiau nei kasdienių užduočių vykdymas ir pliusiukų dėliojimas. Tas noras atrasti, stebėtis, džiaugtis, dalintis. Norvegija - graži šalis su nuolat pro šalį prabėgančiais žmonėmis. Norisi sugrįžti ir traukti šiaurės link, su palapine, per kalnus, ežerus ir fiordus. Nes keliauti, tai nuolat keistis.

Rodyk draugams

Auszra 16. Tylus ir poetinis pilietiškumas.

Auganti Lietuvos visuomenė mokosi minėti savo valstybingumą. Palikę mitingus ir eitynes senjorams ir radikalams ji ieško naujų formų. Pirmiausia tai minėjimo pakeitimas šventimu, tai pat šventės perkėlimas į socialinius tinklus ir besikeičiantis požiūris į tai, kas dera per šventę. Ir kai graudenimus keičia fotosesijos prie prokuratūros pastato, kurio langai pasidabino Lietuvos vėliavos spalvomis, kai išlipus iš traukinio tave pasitinka mergaitė ir įteikdama popierinę vėliavą sveikina su švente, kai pražysta Neužmirštuolės ir kitos iniciatyvos, gali pastebėti kaip išaugama iš minėjimo paradigmos, kurioje paradai, kalbos, plakatai ir šūkiai atlikdavo propagandinį darbą ir žmonės sujauktais protais grįždavo namo.

Prisidėdami prie naujo požiūrio į vasario 16 šventę SKYLĖ pakvietė į pilietinį koncertą „Auszra 16”, kuriame atliko programą „Broliai“, prie jų prisijungė ir kai kurias dainas atliko Veronika Povilionienė, grupių UGNIAVIJAS, MARGA MUZIKA solistai ir projekto DONIS autorius Donatas Bielkauskas su dainininke Rasa Serra. Taip pat atlikėjams pritarė specialiai šiam koncertui suburtas Juodaragio genties pilietinis choras. Muzika, poetiniai dainų tekstai, šviesų efektai, vaizdo instaliacijos sukūrė muzikinį spektaklį, kurį stebėjo pilna Teatro arena, bet aš noriu akcentuoti visai kitus dalykus, įprastus recenzijoje aptariamus atlikimo, profesionalumo, techninius ar organizavimo aspektus palikdamas šios srities profesionalams.

Koncerte nebuvo palikta vietos radikalumui ir pigias emocijas sukeliantiems plepalams nuo scenos. Trumpai pristatę koncertą, sugiedoję Tautišką giesmę SKYLĖS muzikantai ir jų pagalbininkai atliko savo programą, su trumpomis pauzėmis, reikalingomis tik pasikeisti vokalistams, choristai spėdavo įkvėpti oro, o muzikantai atpalaiduodavo pirštus ar skubomis pasikeisdavo instrumentus. Daina po dainos, kurių nesutrikdydavo tuščios kalbos ir publikos raginimai būti kažkuo, kuo jie nėra. Publika greit tai pajuto ir trumpais plojimais palydėdavo dainas ir laukdavo naujos. Nes tai nebuvo eilinis koncertas, kuriame mes norime emocijų, tai buvo kelionė į praeitį, galimybė apsiauti partizano, kuris tuoj eis į paskutinį mūšį, batus ir pažvelgti jo akimis. O to negali daryti garsiai, tam reikia širdies. Tylus ir poetinis pilietiškumas, kurį pademonstravo SKYLĖ atsispindėjo ir publikoje. Ji buvo labai skirtinga ir spalvota. Nuo senjoro iki kūdikio. Nuo kostiumo iki subkultūrinės aprangos. Jie buvo skirtingi, bet tokia ir yra visuomenė ir ji visa tilpo po vienu stogu, skirtingai paliesta vienodos muzikos ir poezijos. Jie nešokinėjo, neklykė, nedegė žiebtuvėlių, jie klausėsi.

Kaip alternatyvą ir palyginimą noriu prisiminti prieš pusantrų metų įvykusį „Liapis Trubeckoj“ koncertą Pramogų arenoje. Trys tūkstančiai alkani laisvės žmonių susirinko klausytis to, kuris turėjo jėgos juos uždegti. Šis koncertas yra radikaliai priešingos pilietiškumo išraiškos formos nei „Auszra 16“. Grupės lyderis Sergejus Michalokas tarp dainų deklamavo savo poeziją, o pauzės iki kito kūrinio užtrukdavo tol, kol nesibaigdavo skanduotės reikalaujančios laisvės Gudijai. Buvo ir smagu ir liūdna būti tarp tų žmonių. Jie buvo užsidegę, jie keliom valandom tapo laisvi. Po koncerto jie pasklido po Vilniaus barus, gėrė alaus bokalus už laisvę ir paryčiais ar išsimiegoję traukė namo į nelaisvės šalį. Jie ten tyliai gyvens ir paklus iki kito koncerto, kol naujas prometėjas jiems atneš laisvės ugnies ir galbūt tada jie pakils kovoti. Ir bendro tarp šių koncertų galima rasti nebent Vyčiu padabintoje vėliavoje, kurios plevėsavo minioje.

O lietuviai sotūs savo laisvės. Jie tik mokosi ja džiaugtis ir vertinti. Jie mokosi atpažinti propagandos simbolius spaudoje ir televizijoje, mokosi švęsti nepriklausomybę, suvokti laisvės teikiamą prabangą galvoti tai ką nori. Pamatyti grėsmes iš tų, kurie renka parašus norėdami nubraukti dvidešimt metų laisvės ir ėjimo į priekį. Jie nešūkauja savo meilės tėvynei, jie tyliai augina ją širdyje, kad laikui atėjus ji pražystų darbais. O SKYLĖS pilietinis koncertas Auszra 16 tai gaivus lietus šiam gležnam žiedui. Tyliai ir poetiškai jie augina mūsų pilietiškumą. Ačiū už puikias akimirkas.

Rodyk draugams

Dekados mitas. Pasiteisinimas.

Kaip suvokti dešimtmetį? Žilais plaukais barzdoje? Draugų vestuvių ir jų vaikų nuotraukomis? Pamatytais vaizdais, išragautais gėrimais, narkotikais? Pokalbiais iki ryto, keliavimais iki tikslo ar nukastu sniegu? Nutapytais paveikslais, parašytomis eilutėmis, meilės akimirkomis ir vienatvės valandomis? Dainų tekstais, perskaitytų knygų krūvomis ir eilėraščių motyvais, kurie tiksliau, nei pats gali sugalvoti, pakužda kokį jausmą gieda tu gyvenimas ir tu jam?

Kitų metų balandį bus dešimt metų kai pradėjau gyventi kitaip. Kaip viduramžių berniukas užsidėjau ilgas kelnes ir pasileidau į nuotykį. Kad turėtų datą, tapatinu tai su pirmuoju apsilankymu Baltriškėse, o po to viskas buvo kaip sniego lavina. Tikėjimas, kelionės, filosofijos studijos, bendravimas, darbai viskas buvo pilna nuotykių, žaismo, atradimų, vilties ir visų įmanomų būdvardžių, blogų irgi. Todėl šią žiemą sustosiu ir bandysiu pasinerti į savo praeities melancholiją.

Dešimt metų ir šimtai klausimų, vienetai atsakymų. Šimtai žmonių, istorijų, kelio atkarpų, susitikimų, vienatvės, jausmo, muzikos, šėlsmo. Bandymai skristi ar tiesiog atsiplėšti nuo žemės parkritus. Šypsotis akimis ar virpėti nuo prisilietimo. Praleistos valandos maldoje, vienatvėje, kelio dulkėse, laukiant kol sustos ta vienintelė mašina, kuris išveš į kitą gyvenimo stotelę. Tos naktys, kai keikiau save, kad keliauju, ar kad iki darbo liko tik kelios valandos, o aš dar net nepradėjau blaivytis. Naktys, kurias bastūnas praleido ieškodamas šilumos, nors žinojo, kad niekada nesugebės už tai atsidėkoti. Tos tiesos akimirkos, kai po ištisų žodžių kalnų supranti, kad kalbos žaidimai veda ratu į niekur. Ta saulė ir vėjas, tiesiai į veidą. Lietus ir sniegas. Jie visi glostydavo mano veidą ir kiekviena žvarbumo akimirka neleisdavo pamiršti namų ir vertinti stogą, ar tai ką turi. Čia ir dabar.

Turbūt labiausiai bijojau būti toks, kaip kiti. Normalumo visuomenė man yra baisiausia civilizacijos gėlė. Dešimt metų ieškant autentikos, bėgimo nuo savęs ir visuomenės vaidmenų. Perskaitytos knygos, pamatyti ir išklausyti žmonės, studijos leido man gerai slėptis. Tarp keliautojų buvau filosofas, tarp filosofų keliautojas. Rinkdavau muitininko vietą bažnyčios gale ir juodos avies statusą bažnyčios bandoje, o Sodomoje tapdavau fariziejumi ar bent jau Dievo kvailučiu, kuriam ne vis vien. Ieškodavau vietų, kur renkasi spalvingi žmonės ir stebėjau juos. Kartais kalbėdamas be perstojo, kartais tylėdamas. Po to supratau, kad girdėti daug lengviau tylint. Suprasti irgi.

Šiandien pradėjau rašyti dešimties esė ciklą. Tai bus tų dešimties metų paraštės. Akimirkos iš viso to, ką išgyvenau, patyriau, supratau. Tai bus kažkas tarp prisiminimų ir kūrybos. Kai kur atpažinsite save, tiksliau, save iš mano perspektyvos, nes čia nebus nieko tikro. Kaip atmintyje. Mes paimam dalelę fakto ir ją nuspalvinam emocijom. Tokie istorijų trupiniai mano galvoje atstoja nuotraukas, kurias tik dabar mokausi pamilti. Gal niekada ir netapsiu rašytoju, vis labiau suprantu, kad mano mūzos dar labiau nepavaldžios nei kada nors sugebėjau būti aš. Bet, prieš metus išleidau pirmą eilėraščių knygą, o iki balandžio tikiuosi parašyti ir šiuos dešimt post mokyklinių rašinėlių, kurie man atstos visas neparašytas mano knygas.

Rodyk draugams

Skaisčio ežero dienoraštis. 1 dalis.

Ir net ne viso ežero, o tik vienos įlankos, kurios pakrantėje įsikūręs mažas pasaulis su savomis taisyklėmis, intrigomis ir gyvenimo pulsu. Šio pasaulio pakraštyje stovi mano namelis ant ratų. Tai senas vagonėlis, bet su sėdmaišiu ir cinanomo kvapo smilkalais galima padaryti visai jaukius namus, vienatvės oazę. Ir tai kaip ir inkile Markučiuose su langu į Vilnių taip ir čia ateina noras rašyti, dalintis savo žvilgsniu su kitais.

Jis sėdėjo ant krante esančio vandens dviračio ir minė pedalus. Stipriai, bet dviratis nejudėjo iš vietos ir negalėjo pajudėti, nes dviratis buvo sugedęs, neturėjo vairo ir buvo užtemptas į krantą. Bet dviračio grandinės cypimas buvo pagrindinė melodija, diena iš dienos. Ji ramino ir guodė, nežinia apie ką galvojantį berniuką tuščiu žvilgsniu žvelgiantį į ežerą. Jis negirdėjo nei mano ramaus balso, nei šaukimo, abejingas buvo ir švilpukui ir šimtamečiui varpui. Jo pasaulis buvo dar mažesnis, nei tas į kurį buvo atvežtas vienai savaitei. O dėl pasaulio grožio sąvokos jis nenorėjo ginčytis, kam lyginti nesulyginamas dalykus. Supynės ir dviratis jį nuramindavo, suptis, suptis, suptis. Ir tai nebuvo džiaugsmingas greičio ir judesio mišinys, tai buvo voverės bėgimas, nuo savęs ir to ko savyje bijai. Man nebuvo jo gaila, ne dėl mano širdies kietumo, bet dėl vieno sakinio, kurį jis man pasakė, kai su kolegomis sėdėjom, o jis priėjęs pastebėjo, kad mūsų visų akių mėlynos. Kol jis žiūrės į akis ir matys jų spalvas, tol jo mažame pasaulyje švies saulė.

Tai buvo mažas žvėris. Mažas ūgiu ir sudėjimu, didelis savo žvėriškumu. Šiuolaikinis vilkolakis, ne tas romantiškas, kuris pažadėjo neapdrąskyti savo mylimosios, bet tas, kurio beprotybė paversdavo jį žvėrimi. Visos metamarfozės filmuose ir knygose nublanksta prieš tą pasikeitimą, kuris įvyksta viduje. Kiek savyje demonų nešiojamės ir kas juos išvaduoja? Visada išsigastu, kai matau žmones nusimetusius kaukes. Mane gąsdina ne jų atvirumas, mane išgasdina žvėrys, esantys juose. Alkoholis, narkotikai, pyktis, nuovargis mus po truputį nurenginėja, šis lėtas viliotinis yra pavojingas kaip mirtis. Ką susitiksime, kai nukris paskutinė kaukė? Kokį randą ir patirtį ji slepia? Ar būsiu pakankamai stiprus, tiek išore, tiek vidumi, kad sugebėčiau atlaikyti žvilgsnį ir jo pasekmes iš to, kuris nusimetė visas kaukes, nes neturi ko prarasti. Tai didelis akmuo riedantis nuo kalno ir mažas Sizifas, kuris bandys jį sulaikyti. Savimi.

Esu iš tų, kurie nedalina prisilietimų. Prisileidžiu prie savoes tik pačius artimiausius, bet ir juos retai apdalinu prisilietimais. Kai esu neliečiamas jaučiuosi saugus ir savimi pasitikintis. Bet mane galima įveikti. Mažas berniukas šviesiais plaukais, kai prieidavau jį pabarti taip prisiglausdavo prie manęs, kad suprasdavau, jog šią akimirką jam nieko daugiau nereikia. Ir kad nuolatinis šių prisilietimų neturėjimas turės aidą jo ateityje. Kaip tai aidės aš nežinau, bet tai nebus gera. Šis mažas, bet aktyvus berniukas gerdavo raminamuosius, jų paveiktas jis užmigdavo ir sapnuodavo vaikystę, kurios jis nusipelnė gimdamas. Kai jis šypsodavosi miegodamas jausdavausi toks silpnas prieš visus už diagnozių pasislėpusius psichiatrus, kurie šiuos vaikus paverčia žvėrimis. Raminamaisiais galima nuraminti arklį, ir kaip liūdna suvokti, kad šis mažas berniukas gali pavirsti žvėrimi, kurio bijos visuomenė. O jam tereikia prisilietimų.

P.S.Šios istorijos nėra etiškos, tai mano darbo epizodai apipinti interpretacijomis. Jose nekaltinu nieko, išskyrus sistemą, kurioje gyvename ir kurią keisti kviečiu ir jus. Šios istorijos, tai noras pasidalinti, pakviesti, paskatinti. Gyvenime yra tik vienas pasirinkimas – kovoti ir keisti pasaulį, arba leisti, kad pasaulis pakeistų tave.

Rodyk draugams