BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dekados mitas. Pasiteisinimas.

Kaip suvokti dešimtmetį? Žilais plaukais barzdoje? Draugų vestuvių ir jų vaikų nuotraukomis? Pamatytais vaizdais, išragautais gėrimais, narkotikais? Pokalbiais iki ryto, keliavimais iki tikslo ar nukastu sniegu? Nutapytais paveikslais, parašytomis eilutėmis, meilės akimirkomis ir vienatvės valandomis? Dainų tekstais, perskaitytų knygų krūvomis ir eilėraščių motyvais, kurie tiksliau, nei pats gali sugalvoti, pakužda kokį jausmą gieda tu gyvenimas ir tu jam?

Kitų metų balandį bus dešimt metų kai pradėjau gyventi kitaip. Kaip viduramžių berniukas užsidėjau ilgas kelnes ir pasileidau į nuotykį. Kad turėtų datą, tapatinu tai su pirmuoju apsilankymu Baltriškėse, o po to viskas buvo kaip sniego lavina. Tikėjimas, kelionės, filosofijos studijos, bendravimas, darbai viskas buvo pilna nuotykių, žaismo, atradimų, vilties ir visų įmanomų būdvardžių, blogų irgi. Todėl šią žiemą sustosiu ir bandysiu pasinerti į savo praeities melancholiją.

Dešimt metų ir šimtai klausimų, vienetai atsakymų. Šimtai žmonių, istorijų, kelio atkarpų, susitikimų, vienatvės, jausmo, muzikos, šėlsmo. Bandymai skristi ar tiesiog atsiplėšti nuo žemės parkritus. Šypsotis akimis ar virpėti nuo prisilietimo. Praleistos valandos maldoje, vienatvėje, kelio dulkėse, laukiant kol sustos ta vienintelė mašina, kuris išveš į kitą gyvenimo stotelę. Tos naktys, kai keikiau save, kad keliauju, ar kad iki darbo liko tik kelios valandos, o aš dar net nepradėjau blaivytis. Naktys, kurias bastūnas praleido ieškodamas šilumos, nors žinojo, kad niekada nesugebės už tai atsidėkoti. Tos tiesos akimirkos, kai po ištisų žodžių kalnų supranti, kad kalbos žaidimai veda ratu į niekur. Ta saulė ir vėjas, tiesiai į veidą. Lietus ir sniegas. Jie visi glostydavo mano veidą ir kiekviena žvarbumo akimirka neleisdavo pamiršti namų ir vertinti stogą, ar tai ką turi. Čia ir dabar.

Turbūt labiausiai bijojau būti toks, kaip kiti. Normalumo visuomenė man yra baisiausia civilizacijos gėlė. Dešimt metų ieškant autentikos, bėgimo nuo savęs ir visuomenės vaidmenų. Perskaitytos knygos, pamatyti ir išklausyti žmonės, studijos leido man gerai slėptis. Tarp keliautojų buvau filosofas, tarp filosofų keliautojas. Rinkdavau muitininko vietą bažnyčios gale ir juodos avies statusą bažnyčios bandoje, o Sodomoje tapdavau fariziejumi ar bent jau Dievo kvailučiu, kuriam ne vis vien. Ieškodavau vietų, kur renkasi spalvingi žmonės ir stebėjau juos. Kartais kalbėdamas be perstojo, kartais tylėdamas. Po to supratau, kad girdėti daug lengviau tylint. Suprasti irgi.

Šiandien pradėjau rašyti dešimties esė ciklą. Tai bus tų dešimties metų paraštės. Akimirkos iš viso to, ką išgyvenau, patyriau, supratau. Tai bus kažkas tarp prisiminimų ir kūrybos. Kai kur atpažinsite save, tiksliau, save iš mano perspektyvos, nes čia nebus nieko tikro. Kaip atmintyje. Mes paimam dalelę fakto ir ją nuspalvinam emocijom. Tokie istorijų trupiniai mano galvoje atstoja nuotraukas, kurias tik dabar mokausi pamilti. Gal niekada ir netapsiu rašytoju, vis labiau suprantu, kad mano mūzos dar labiau nepavaldžios nei kada nors sugebėjau būti aš. Bet, prieš metus išleidau pirmą eilėraščių knygą, o iki balandžio tikiuosi parašyti ir šiuos dešimt post mokyklinių rašinėlių, kurie man atstos visas neparašytas mano knygas.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą