BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ne vis vien

O jam nebuvo vis vien. Nors šarvų ir nepramušdavo strėlės ir kardo smūgiai po jais ilgai negydavo melynės. Nuo nuolatinio šalčio pastirę pirštai nebepajėgė nusisegti smulkių šarvo kabliukų, bet paskendęs žvilgsnis gasdindavo tuos, kurie manė gebą jam padėti. Ne šarvas jį slėgė, jo išdidumas buvo didžiausias svoris trukdantis skristi. Ir tas nepaaiškinamas suvokimas, kad dar diena, ir visos raidės susidėlios, kad pavyks rasti atsakymus ir visi nepaaiškinami dalykai pražys pavasariu. Bet žiema tęsėsi ir apsnigti vėjo malūnai atrodė dar baugesni. Jis kasdien mokėsi pamiršti, kad kažkur eina. Pasaulis aplink jį sukosi daug greičiau, ir tai nebuvo skrydis, tai parklupusio bejėgystė. Paskutinė žiema džiugindavo ir saule ir sniegu, tai nebebuvo tik metų laikas, tai tapo ir vieta, ir priežastimi, laime ir prakeiksmu. Kas jį prakeikė? Tai ne tas pigus raganiškas prakeiksmas, ar mistiškas šėtono šokis iki mirties. Gal greičiau judaistinis žmogaus besigrumiančio su Tuo, kuris viską davė atvaizdas šiandien. Kur ir pasaulis gali duoti viską, kur Platono idealai virto anekdotais, o išmintis knygų lentynose baigia atpigti iki alaus kainos. Kam jam šarvai, jei priešas yra tik jis pats. Kasdien eidamas į mirtį vis tiek vieną dieną ateisi. Šarvas neapsaugos nuo prakeiksmo, tai juk tik minties liga. Juk jei jis norės nuskinti gėlės žiedą, jam reikės nusisegti metalines pirštines, priimti purvą, kurį anksčiau užstojo blizgesys, sukurtas, nušveistas, ištobulintas.Tai ką mato kiti, o mintis lieka tik jam.Tai tik jam kalbantis daimonas, klajojantis tarp malonumų pelkės ir dangaus. Nuo žvaigždėto dangaus iki paskutinės cigaretės prieš nebūtį. Paskutinis jo šypsnis prieš smūgį. Kas sudavė, kodėl, tai nesvarbu iki paskutinio smūgio. Kai reikės atsakyti, nuimti kaukes nuo spindinčio ir purvino kūno,kurį pagaliau pavyko prisijaukinti, prisiimti atsakomybę, ne už dar vieną pasaulio nelaimę, o už išlaisvintą daimoną, periimti prakeiksmą, išlaikyti nedėkingą Atlanto skliautą. Pasiaiškinti už kiekvieną melą, už nenuoširdumo sekundes sumokėti skausmo valandomis. Bejėgiška vilko vienatvė siauriama narve, kuriame išvaikščiotas takas ratu primena pasaulio, laiko cikliškumą ir tik sofistinį linijinį pabėgimą iš jo. Kaip atskirti, kada melas buvo ginklas kovoje, o kada tik kalbos klaida. Turint strėlinėje daug kalbos strėlių, vistiek ištrauksi melu apnuodytąją. Ne dėlto, kad norisi, ne pergalė čia svarbiausia. Nes kalbėti tai leistis vis didėjančiu greičiu nuo kalno. Nenorint sustoti, norint skristi. Tai išlaisvinti savo daimoną ir mėgautis tuo. Mėtyti žodžio tinklus ant paukščių ir nesulaukti jų giesmių. Nelaisvėje negiedu sakė iki mirties laisvas paukštis. Ar galima tai suprasti, kai kalba visada kažko suinteresuota, paveikta, kai padaryta viskas, kad laisvės nebebūtų. Net ir šie įvaizdžiai, kaip beprasmis srautas raidžių, kurių neatsitiktiniai junginiai turi ką pasakyti kiekvienam. Skirtingai, vienodai jie kalba. Mes galime rasti visus įvaizdžius kiekviename. Tai ne dienoraštis, tai klausimas, retorinis, į miegantį miestą, į rytą, kuris ateis ir pažadins miegantį miestą. Kai vėl prasidės istorijos, mirs ir gims žmonės. Šypsosis ir verks akys. Suksis, suksis, suksis kosminiu šokiu į nebūtį. Vieniems nenusiplėšiant šarvų, kitiems kalbant melus, tretiems žaidžiant pasaulį. Tai kuždesys į ausį: šok, mylėk, gyvenk. Sukovok gerą kovą, daryk gerus darbus, pamatyk kitą ir būk su juo. Nepasiduok žodžiams ir ateis pavasaris!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą