BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Valgančių žmonių pasaulis

Vėlyvas vakaras katedros aikštėje po sušalusiu mėnuliu. Neatsisakiau draugės pasiūlytų bandelių. Godžiai dideliais kąsniais bandžiau suprasti ar jos man patinka. Draugė stebėjo greit tuštėjantį maišelį ir po truputį pradėjo galvoti. Ji pradėjo iš toli, paklausus ar tai mano vakarienė?, aš tik šypsojausi, tada, pasitikslino, pietūs? Vėl šyptelėjau, šios bandelės ir keli obuoliai sudarė visą mano dienos valgį. Ir turbūt pavalgiau daugiau už kokį trečdalį pasaulio. Sotus alkano neužjaučia, netiesa, sotus alkano tiesiog nesupranta. Tokie susidūrimai su nuolat valgančiais žmonėmis trikdo abi puses.Nors man patinka juos stebėti, labiausiai už stiklo, nes tiesiogiai kartais per sunku suvaldyti akis ir seilėtakį. Bet per stiklą gerai. Vieniems patinka matyti kaip valgo žuvytės, kiti mėgsta įmesti žuvytę į vištidę ir žiūrėti kaip kovoja vištos, treti su pasimėgavimu stebi katės pasiruošimą ir grakštų kojų susidėliojimą prieš puolat paukštį, o aš stebiu kaip žmogus genamas papročio doroja savo maistą. Jam dažniausiai trūksta visko, ką randu besimaitinančiame gyvūne. Nei alkio, nei pasimėgavimo, nei kovos, nei žaidimo. Kelios išmoktos manieros, įvaldyti įrankiai, sugalvotas patiekalų eiliškumas ir svarbiausia – kartojimas. Bet sėdėti už stiklo yra lėtesnių žmonių bruožas, greitesni tą patį daro eidami. Tam sugalvoti plastikiniai ir popieriniai maišeliai ir vienkartiniai puodeliai. Arba nuosavas puodukas, kaip bakas, nuo vienos kavos pilstymo taško iki kito, kad nepramigtum gyvenimo. O, kad jį gyventi užtektų jėgos reikia valgyti. Nežinau iš kur jie pasigavo tą mitą, bet tai tapo jų pasauliu. Valgančių žmonių pasauliu. Mes kartais susišysom per stiklą. Gal tai kartais primena Andersono papasakota mergaitę, kuriai baigėsi degtukai, bet ne šaltis mane gąsdina, o sotumą praradusio žmogaus kančia. Jo reiklus pilvas reikalaujantis maisto ir akys ieškančios vietos, kurioje patirs įprastumą, norėjau rašyti malonumą, bet tai jau nebe malonumas, tai kasdienybė valgančių žmonių pasaulyje.

Man patinka žmogaus kūno tobulumas ir tobulinimas. Jie tai vadina pilvu ir apvalumais ir dėl to kompleksuoja. O aš džiaugiuosi, kad jų formos prisitaiko prie jų gyvenimo būdo. Jie save išreiškia valgydami ir jų organizmas prideda jiems vietos sutalpinti visą reikalingą maistą. Juk kai aš bandau skraidyti, man sparnai nedygsta, todėl jiems pasisekė labiau. Jie pasirinko švęsti gyvenimą valgydami, jų kūnas pasirinko augti. Jiems pastatė šventyklas, kuriose švariai apsirengę šventikai ruošia juos kasdieninėms apeigoms. Aš dažniausiai nesuprantu, kodėl maistas vadinasi greitas ar gurmaniškas. Tai tik apeigų tipas, nori greitai atlieki kasdienius ritualus nori lėtai. Man patinka visi užrašai, kuriais šventyklų darbuotojai vilioja alkanuosius valgančio pasaulio gyventojus į savo apeigas. Tai literatūra pilvui. Visi tie užrašai ir pavadinimai, skoniai tom pačiom kalorijom pavadinti. Valgančių žmonių pasaulyje išradingumas svarbu, jis padeda surasti naujus pilvus ir pamaitinti esamus. Turbūt labai nedora nematyti žmogaus, jo asmenybės ir unikalumo, o matyti tik pilvą ir burną. Todėl stengiuosi atsargiai gyventi valgančių žmonių pasaulyje. Jų per daug, kad būtų neteisūs. O aš dažniausiai per daug alkanas, kad ką nors pakeisčiau. Tik kartais norisi vietoj susimatysim ištarti, susivalgysim ar susigersim. Juk bendras ritualų atlikimas sujungia ištisas bendruomenes. O mano pusėje tik tie, kurie nevalgo, nes veidrodis jiems meluoja, tie, kurie neturi pinigų ir yra visuomenės atstumtieji ir tie, kurie siekia šventumo ir apsivalymo. Ir aš, rašydamas šį priekaištą valgančių žmonių pasauliui ir sau, doroju mėsą ir glostau sotų pilvą. Juk ne visko, ko nemėgsti gali išvengti.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą